Ištekėjau. O kas toliau?

Nuskambėjo paskutiniai Mendelsono maršo akordai, tave iškilmingai išnešė iš santuokų rūmų (mano gyvenime, beje, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai vyras nešiojo mane ant rankų). Tavo pase – nauja pavardė. Ir štai tu stovi, visa tokia graži ir laiminga, ir iškyla tik vienas klausimas… O kas toliau?

Na, galbūt, ne kiekviena nuotaka paklaus savęs apie tai. Asmeniškai aš jaučiau lengvą sutrikimą: štai turiu vyrą… Ir ką man dabar su juo daryti?

Kai geriau pagalvoji, mums juk niekas nepasakoja apie pačią šeimyninio gyvenimo pradžią. Niekas nemoko, nuo ko, tiesą sakant, jį reikia pradėti. Visos pasakos baigiasi pačioje įdomiausioje vietoje – princo ir princesės vestuvėmis. O į klausimus apie jų tolimesnį likimą, atsišaudoma bendromis frazėmis: „Ir gyveni jie ilgai ir laimingai”. Mes net vaikystėje nežaidžiame vyro ir žmonos, žaidžiame tiktai „tėvus”, atkartodami gyvenimą savo namuose: mama užsiima su vaiku ir darbuojasi namuose, tėtis važinėja į darbą ir uždirba pinigus.

Tačiau juk tarp šių dviejų stadijų – ištisas gyvenimas. Ir gyventi reikia su žmogumi, kuris staiga įsiveržia į mums įprastą erdvę, susikrauna į mūsų lentynas savo daiktus, atsineša su savimi savo įpročius, idėjas, taisykles, su jo nuomone dabar reikia skaitytis.

Iš tikrųjų viskas čia tuo pat metu ir paprasta, ir sudėtinga. Tiesiog dėl to, kad nieko ypatingo daryti nereikia. O sudėtinga dėl to, kad kartais teks aukoti savo interesus ar netgi visiškai pakeisti savo pažiūras.

Pirmiausiai reikia suprasti, kad jūsų gyvenime (dabar jau bendrame) prasideda naujas etapas. Ir jeigu anksčiau vyras neateidavo su jumis susitikti be puokštės ar šokoladuko, tai dabar jau neverta iš jo laukti tokio išlaidumo. Tai nereiškia, kad jausmai staiga atvėso. Vyrams jau pats santuokos faktas – pats patikimiausias jo nuoširdaus troškimo praleisti su jumis visą likusį gyvenimą įrodymas. Šioje vietoje visada prisimenu seną anekdotą. Moteris per sidabrines vestuves klausia vyro: „Kodėl tu niekada nesakai, kad mane myli?” Tas atsako: „Aš pasakiau tau tai prieš 25 metus. Jeigu kažkas pasikeis, aš tave informuosiu”. Visai kaip gyvenime. Tiesiog po vestuvių pasikeičia prioritetai. Kartu gyvenate, kiekvieną dieną matotės. Tiek puokščių jūsų namuose nesutilps. O ir šeimos biudžetas ne guminis. Tai nereiškia, kad jūsų daugiau nebelepins. Tiesiog ne tokiu mastu.

Psichologai teigia, kad vyrai ir moterys skirtingai suvokia ne tik meilę, bet ir pačią sąvoką „būti kartu”. Moteris siekia tapti mylimajam visatos centru, padarydamos ir jį patį savo visatos centru. Tačiau reikia atminti, kad esate visų pirma dvi savarankiškos asmenybės su savais interesais, kurie kartais gali ir nesutapti. Ir kad tai nėra blogai. Priešingai, tai gali tapti puikia proga išplėsti nuosavą akiratį. Tiesa, sudominti vyrą siuvinėjimu per 10 bendro gyvenimo metų man taip ir nepasisekė.

Būtina suprasti, kad jūsų išrinktasis turės trūkumų. Jūs, beje, irgi jų turite, idealių žmonių nebūna. Tačiau praktiškai visuose klausimuose galima surasti kompromisą.

Atminkite – vyrą reikia maitinti. Kaip sakoma, kelias į vyro širdį eina… Manau visi žino, per kur jis eina. Čia jau nepavyks išsiversti su lengvomis salotomis ir paaiškinimu, kad šiandien – iškrovos diena. Tačiau kalba ne vien apie alkio malšinimą. Vyras – suaugęs žmogus, jis gali ir pats savimi pasirūpinti. Bet jeigu vyro lauksite su paruošta vakariene, jo pasąmonėje užgims švelnumo, pasitenkinimo ir pasitikėjimo savo šeima jausmai. Kažkas panašaus į „manęs laukia namuose, apie mane galvoja, manimi rūpinasi…”

Su vyru reikia kalbėtis. Nors asmeniškai man tai daryti kartais sunku, vyras kartas nuo karto netgi supyksta. Iš prigimties esu tylenė, o ir šiaip tylėti, jam esant greta, man visiškai komfortiška. Per 10 bendro gyvenimo metų visos įdomios istorijos iš praeities jau išpasakotos, o šiuo metu nieko tokio svarbaus nevyksta. Tačiau kalbėtis vis dėlto reikia. Kitaip gausis ne šeima, o dvi vienatvės po vienu stogu. Be to, laiku įvykęs pokalbis gali užgesinti beįsiplieskiančią nuoskaudą, kuri kitu atveju gali pavirsti dideliu skandalu. Jūs skirtingi. Ir ne visada suprantate tuos skirtumus.

O svarbiausia – vyrą reikia suprasti ir priimti tokį, koks jis yra. Palaikymas jam reikalingas kaip oras. Žinodamas, kad turi saugų užnugarį, vyras tiesiogine prasme pajėgus kalnus nuversti. Na ir, suprantama, vyrą reikia mylėti. Ir nesvarbu, kad kai kurie psichologai bando aiškinti, jog meilė gyvuoja vos tris su puse metų. Niekas juk nedraudžia mums įsimylėti iš naujo ir iš naujo.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *