Išvirkščia gelbėjimo pusė. Netempkite ant kupros artimųjų

Linkėti artimam žmogui gero – puiku, bet tik ne tuo atveju, kai galite pakenkti pats sau. Atiduodate keleriopai daugiau energijos, tempiate žmogų ant kupros, įkalbinėjate, kontroliuojate, ko žmogui labiausiai reikia – užsiimti sava sveikata, numesti svorio, palikti alkoholiką vyrą, įgyti aukštąjį išsilavinimą, užsiimti sportu, persikraustyti, susirasti kitą darbą, mesti gerti, pakeisti gyvenimą… Ir investuojate, investuojate, investuojate… Laiką, pastangas, pinigus, sveikatą… O gelbėjamas žmogus maloniai teikiasi leisti, kad jūs jį gelbėtumėte.

Viskas. Jūs – spąstuose.

Pamenate, mokykloje mokytojai kartojo: „Šito gi tau pačiam reikia! Mokykis, stenkis! Šito reikia tau!” O kam iš tikrųjų to reikia? Ar jaučia vaikas, paauglys, kad jam reikia mokytis? Žinoma, ne. O kam tada reikia? Mokytojams, dėstytojams, tėvams, giminaičiams ir kitiems įvairaus plauko „gelbėtojams” ir „reikalautojams”. Paties vaiko troškimo čia nėra. Jo poreikiai visiškai kiti. Kokie tik norite, bet tik ne mokslai.

Jeigu to, ką darote artimam žmogui, jums patiems reikia daugiau negu jam, jūs tampate ne pagalbininku, ne atrama, į kurią galima atsiremti sunkiu momentu, o gelbėtoju, kuris tempia kitą žmogų ant savo kupros.

Gelbėti reikia, gelbėti svarbu. Kai namas dega ir reikia išnešti dūstančius nuo dūmų gyventojus. Kai žmonės bejėgiai ir negali patys sau padėti. Kai jie negali judėti, neįgalūs, neveiksnūs, kai prasideda astmos priepuolis, kai žmogus apkvaitęs nuo alkoholio ar narkotikų, skęsta upėje, pateko į avariją. Kai žmogui labai reikalinga pagalba ir jis negali išspręsti problemos pats.

Visais kitais atvejais už išsigelbėjimą žmogus atsakingas pats. Ir kelią link savo tikslų bei svajonių jis turi nusitiesti pats, panaudodamas savo resursus.

Padėti, padrąsinti, patarti – visada prašom! Tačiau taip, kad jūsų pagalbos būtų ne daugiau 20% nuo paties žmogaus pastangų. Žmogus neturi jėgų, energijos, noro eiti tuo šviesiu keliu, kurį jūs jam numatėte – tai gal tai ne jo kelias? O jeigu turi bent šiek tiek noro ir savos energijos, tegu investuoja, kiek pajėgus, palaipsniui statydamas nuosavą tiltą į šviesią ateitį.

Jeigu tampame pagrindine šio tilto atrama, labiausiai suinteresuotu žmogaus sėkme asmeniu (kad vyras mestų gerti, sūnus įstotų, draugė susirastų gerą darbą, mama susirūpintų sveikata, tėvas išmuštų sau lengvatų, brolis realizuotų talentą), tokiu atveju rizikuojate tempti ant savo kupros gerokai daugiau negu reikia, praktiškai viską ir tampate visiškai atsakingi už šių žmonių sėkmę ar nesėkmę.

Ir yra didelė rizika, kad žmogus, kuriam taip aršiai linkite laimės, vieną gražią dieną pasiųs jus velniop su visu jūsų nuoširdžiu troškimu padėti ir aiškia jo šviesios ateities vizija. Ir visos jūsų jėgos, visa energija bei laikas bus nuleisti į unitazą, sutrypti į purvą ir nuvertinti.

Jokio dėkingumo, kurio taip trokštate širdies gilumoje, jūs nesulauksite. Nei meilės, nei pripažinimo. Bus tik gili nuoskauda, nusivylimas, jausmas, kad tave apkvailino, tavimi pasinaudojo. Štai toks bus didvyrio-gelbėtojo, kuris, turėdamas pačių geriausių norų, tempė naštą ir už save ir už kitą, linkėdamas tik geriausio, pastangų rezultatas.

Orientuotis reikia į formulę 20+80, kur 80% – paties žmogaus pastangos, o 20% – jūsų pagalba ir palaikymas.

Kai vadovavau visuomeninei organizacijai, teikiančiai pagalbą našlaičiams ir nepasiturinčioms šeimoms, išmintingi sponsoriai skirdavo mums tik 20% projektui numatyto biudžeto.

Tarp pagalbos ir įkyrumo, diktato, kontrolės ir spaudimo – labai plonytė, subtili riba.

Gelbėtojai dažniausiai tampa banaliais diktatoriais, nurodinėjančiais kaip kitas žmogus turi „teisingai” tvarkyti savo gyvenimą. Jie pradeda persekioti savo vargšus gelbėjamus žmones, paverčia juos savo ambicijų aukomis.

Prieš puldami kažką gelbėti, paklauskite savęs: „O kam to reikia? Kas labiausiai suinteresuotas?” Ar norėjo vyras mesti gerti, žmona – susirasti darbą, sesuo – numesti svorio, o brolis – išsikapstyti iš skolų? Ar svajoja jūsų sūnus apie universitetą, o dukra – apie anglų kalbą? Ar reikalingas jūsų draugei naujas darbas, o gal ją visiškai tenkina dabartinis?

Ir pats svarbiausias rodiklis – ar stengiasi gelbėtis pats žmogus, kurį puolėte gelbėti?

Gelbėtojas gali tik ištiesti pagalbos ranką kitam žmogui: „Tau tai nepatinka? Še tau mano ranką. Padėsiu išsikapstyti!”

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *