Jaunos-mamos-dažnai-klysta

Jaunos mamos dažnai klysta

Venkime paplitusių įsitikinimų, kurų neįmanoma paaiškinti logiškai.

Už lango – XXI amžius, informacijos lavina verčiasi mums ant galvos ištisais debesimis, tačiau senos klaidos stiprios ir nepajudinamos kaip uola, o jų pasekmės, deja, liūdnos. Pakalbėkime apie labiausiai paplitusius klaidingus įsitikinimus, kurių neįmanoma išanalizuoti logiškai. O tuo pačiu pasižiūrėsime, kaip informuotumas gali padėti išvengti daugybės klaidų.



Motule gamta, padėk!

Pradžiai – ne visai padori pasakaitė į temą:

Susituokė Jonelis Kvailelis su Karalaite Varle ir per vestuvinę naktį nežino, ką reikia daryti. Nuėjo Jonelis pas motiną ir klausia:

-Mama, ką žmonės daro vestuvių naktį?

-Pas tave yra atsikišimas. – sako motina. – O pas karalaitę – įdubimas. Įkišk savo atsikišimą į įdubimą, o ten motulė gamta jau pati pakuždės, ką reikia daryti.

Kitą dieną pas anytą atėjo karalaitė. Anyta ir klausia:

-Na, kaip vestuvių naktis?

Karalaitė atsako:

-Įbedė Jonukas savo nosį man į uodegą ir rėkia: „Motule Gamta, padėk, dūstu!“

***

Nėštumas – natūrali moters būsena – tikina jus. Jūs pačios pajausite, kaip reikia gimdyti – staiga ir netikėtai. Kursai besilaukiančioms – būdas numelžti pinigus. Nereikia nieko daryti, atsipalaiduokite ir galvokite apie kažką gero, o toliau viskas savaime įvyks. O po gimdymo viskas bus dar paprasčiau – atsibus motiniškas instinktas ir patars, kaip prižiūrėti vaiką. Trumpiau tariant, neapsikraukite galvos, staigus nušvitimas ne už kalnų. Bus vaikas, o ten jau motulė gamta padės.

Anksčiau aš jau rašiau apie tai, kad šiuolaikinio žmogaus intuicija siaubingai degradavusi. Bet netgi arčiausiai gamtos gyvenančiose gentyse besilaukiančioms rengiami „kursai“, kuriuos veda jų pačių mamos, ar specialios žynės, bobutės pribuvėjos. Ir daro tai ne dėl tuščio kaprizo, tiesiog genčiai reikalingi nauji žmonės, pageidautina – gyvi ir sveiki.

Tokio nuostabaus aplaidumo pasekme gali tapti, pavyzdžiui, skubus cezario pjūvis. O ką daugiau daryti su gimdyve, kuri nemoka kvėpuoti, raitosi kėdėje ir visokeriopai trukdo kūdikiui ateiti į pasaulį? Išbėrimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas pas vaiką? Na, nepakuždėjo motulė gamta, kad sauskelnes reikia keisti kas kelias valandas. Ir apie maitinimą krūtimi irgi nepakuždėjo, kaip nepadėjo išsirinkti mišinėlio. Geriausiu atveju motinos gamtos vaidmenį pradeda vaidinti močiutė, o blogiausiu – jaunoji mama neišlenda su kūdikiu iš poliklinikos ir jau ten su didžiule nuostaba sužino, kad egzistuoja kalnai reikalingos informacijos, kuri galėjo jai padėti išvengti daugumos problemų.

Nedarykite klaidos, nesitikėkite, kad egzistuoja kažkoks slaptas mygtukas, kuris įsijungs reikiamu momentu. Skaitykite knygas, žiūrėkite filmus, lankykite kursus. Iš nieko atsiranda kažkas tiktai pasakose. O gyvenime reikia pastangų, kad kažko išmoktum. Tame tarpe, kad išmoktum būti mama.

Anksčiau buvo geriau

Kurgi ne. Ir žolė žalesnė, ir mamutai riebesni. O jau žmonės kokie sveiki buvo – ohoho! Čia tik dabar mes nukeipę, išblyškę, chemikalais apnuodyti, televizoriaus apkvailinti. Visai kas kita – prosenelės: po 10 vaikų pagimdydavo, laukuose dirbdamos. Ne taip kaip mes, nugeibėliai. Vienareikšmiška: anksčiau buvo geriau.

Ir tikrai buvo geriau. Genofondui – tiesiog puikumėlis. Visi silpni mirdavo kūdikystėje, išgyvendavo tik geriausiai prisitaikę. Silpnos moterys irgi gimdydamos atiduodavo Dievui dūšią, užtat tos, kurios išgyvendavo, šitos tikrai ohoho. Iki pat gilios senatvės, kuri ateidavo, sulaukus maždaug 40. Ir sveiki visi buvo, čia jau jokių abejonių. Nes smulkius negalavimus persirgdavo vaikščiodami, o nuo stiprių iškart virsdavo iš koto ir jau nebeatsikeldavo.

O kaipgi, jūsų manymu, žmonija išgyveno? Lygiai taip pat, kaip ir bet kurie kiti gyvūnijos pasaulio atstovai – nekontroliuojamai daugindamasi ir neskaičiuodama aukų. Čia tik šiandien vaiko mirtis – didžiulė tragedija šeimai, neužgyjanti žaizda. O anksčiau praktiškai kiekviena šeima turėjo savų žuvusių kūdikių ir vaikų. Tai kaip – geriau buvo senais laikais?

Visi taip daro – ir nieko

Mėgstamas mūsų senelių posakis. Ir mamų. Ir mes tikriausiai senatvėje tą patį švepluosime bedantėmis burnomis.

  • visą gyvenimą vaikus nuo pirmojo mėnesio sultimis maitinau – ir nieko. – tikina mane keturiasdešimtmetė moteris, blyksėdama auksiniais dantimis ir atstumdama lėkštutę su riebios jautienos gabalėliu (jai negalima – gastritas).
  • visą gyvenimą mane diržu lupo ir nieko, normaliu žmogumi užaugau. – aiškina man rūstus vyriškis, laikydamas rankoje diržą. Jam atrodo, kad noras mušti žmogų, juo labiau – vaiką, yra visiškai normalus.
  • visu vaikus ant puoduko nuo 10-ies mėnesių sodina – ir nieko. – praneša mama, reguliariai grūsdama rėkiantį vaiką į plastmasinį indą ir šitaip nebepataisomai žalodama jo nervų sistemą.

O dabar pagalvokite – kaip dažnai jūs peržiūrite savo kasdieninius veiksmus? Pavyzdžiui, visą gyvenimą jūs valėte viryklę su soda ir staiga pamatėte, kad specialūs milteliai tai daro žymiai geriau. Arba visą gyvenimą kepėte omletą su pienu ir su nuostaba atradote, kad su grietinėle jis gaunasi žymiai skanesnis. Jūs vis tiek ištisą valandą kankinsitės su soda ar valgysite neskanų omletą? Argi jūs nebandote kiekvieną dieną kažką padaryti geriau, negu vakar? Šitas dėsnis veikia ir susiklosčiusius papročius bei tradicijas. Nebijokite tikrinti jų teisingumo ir nebijokite naujos informacijos, kuri gali paneigti pasenusią.

Jis nieko nesupranta/Jis viską supranta

  • Pažiūrėkite, kaip jis seka akutėmis raides. – aiškina 3 mėnesių mažylio mama. – Greitai mes jas visas išmoksime. Aš jam kartoju, o jis šypsosi. Jis viską supranta.
  • Na, kodėl jis vėl šlapinasi pro šalį? – stebisi 10-ies mėnesių amžiaus mažylio tėvas. – Aš gi jam šimtą kartų aiškinau, kad šlapintis reikia į puoduką. Viską supranta, bet tyčia taip daro, neklaužada.
  • Atleiskite, bet jis dar nieko nesupranta. – sutrikusi šypsosi dvimečio berniuko močiutė, kai tas ištraukė visus daiktus iš svetimo rankinuko. – Jis dar toks mažas.
  • Jis dar nesupranta, kad muštis negerai. – teisinasi keturmečio mama. – Jis dar visai mažylis.

Dėl suaugusiųjų neišmanymo visada labiausiai kenčia vaikai – mažylis, kuriam vietoje ryškių barškučių bruka abėcėlę, mažylis, kurį bara už tai, kad jam neįmanoma padaryti kokios nors įtakos ir vyresni vaikai, su kuriais kažkodėl niekas nenori žaisti. Labai svarbu aiškiai suprasti, ką gali ir ką supranta vaikas konkrečiame amžiuje. Būtent nuo to priklauso mūsų auklėjimo sėkmė. Dabar yra begalė knygų, kurias parašė kompetetingi specialistai. Nepatingėkite perskaityti bent jau vieną, kitaip visi jūsų darbai – šuniui ant uodegos.

Beje: vaikai, kuriuos pernelyg ilgai laiko mažais, o paskui staigiai pradeda auklėti, nukenčia labiausiai. Įsivaizduokite, kad paleidžiate vaiką bėgioti po lauką, neturintį galo ir krašto, o paskui staiga sustabdote ir pririšate už grandinės. Šansas susirgti įvairiomis neurozėmis, kai šitaip auklėjama, padidėja keleriopai.

Vaikas protingesnis, jis pats žino, ko nori

Vadovaujantis tokiu principu, gauta daug traumų ir patirta daug apsinuodijimų. Ne, metų amžiaus vaikas negali pats žinoti, kad jam reikia lėkštės koldūnų su majonezu. Ne, dviejų metų pyplys iš tikrųjų neturėtų žaisti su tuo trapiu puodeliu, kurio šukėmis gali smarkiai susižeisti.

Kol vaikas nesukaups pakankamai patirties, jis neturi reguliuoti savo užsiėmimų ir savo maitinimosi. Tam ir egzistuoja tėvai. Tai jie turi pakankamai patirties, kad suprastų, jog negalima valgyti ant šaligatvio surastos nuorūkos ar erzinti svetimo šuns. Ir jokie verksmai, protestai, riksmai neturi pakeisti tėvų nuomonės. Neužkraukite vaikui atsakomybės už jo klaidas. Jis neturi patirties, kad tų klaidų nepadarytų, šitą patirtį turite jūs.

Ir nereikia painioti įspėjimo su bausme. „Suvalgyk, suvalgyk šituos koldūnus, kad paskui tave daktarai gaivintų – va tada suprasi, kad mama buvo teisi“, arba „Nagi, paerzink šitą šunį, tegu jis tave kaip reikiant krimsteli“ – visa tai yra bausmė vaikui, skiriama už jūsų pačių nenorą užkirsti kelią vaiko klaidoms. Jeigu jus periodiškai traukia taip pasakyti vaikui ar jaučiate piktdžiugą, kai vaikui pasidaro bloga dėl saldainių, kuriuos jūs patys jam ir davėte – laikas rimtai pasikalbėti su psichologu.

Šaltinis