Jei būtumėte savo paties vaikas

Kad suprastume, ką jaučia kitas, reikia įsivaizduoti save jo vietoje. Įsivaizduokite, ką jaučia vaikas, kai jam be paliovos duodamos pastabos, kai jis pastoviai kritikuojamas ir baramas.

Vasara, atostogos, pusryčiauju viešbučio restorane. Puikus oras, terasa su staliukais pakibusi virš jūros. Nuo įlankos grožio net kvapą gniaužia. Prie gretimo staliuko įsitaisė šeima su dviem 5-7 metų vaikais. Berniukai ginčijasi, juokiasi, paskui vyresnysis pradeda susižavėjęs kažką pasakoti tėčiui. Tas jo neklauso, valgo ir tyli. Paskui galiausiai nustoja kramtyti ir pakelia akis į sūnų. Akyse – vos tramdomas pyktis.

O paskui neiškenčia ir išpila vaikams ant galvų visą susikaupusį pyktį. Apibara, aprėkia…

Už ką?

Visiškai neaišku. Berniukai suakmenėjo, akyse – skausmas.

Mama nekreipia dėmesio, tikriausiai priprato. Toliau kelia nuotraukas į Instagramą.

O netrukus puikų rytą sugadina dar viena panaši scena.

Netoli mano staliuko pastatyta vaikiška lenta piešimui. Dvi mergaitės, viena maždaug 7 metų, kita šiek tiek mažesnė, pasiėmusios kreidutes, piešia širdeles – kaip kuriai išeina. Prieina 4-5 metų berniukas, jam irgi norisi pabandyti. Iš pradžių droviai stovi greta. Mergaitės nekreipia į jį jokio dėmesio. Berniukas paprašo kreidutės, mergaitės apsimeta, kad jo nepastebi. Paprašo kempinės – mergaitės veja jį šalin. Berniukas supyksta, pagriebia kempinę ir bėga, mergaitės vejasi.

Tikslas pasiektas – jį pastebėjo, priėmė į kompaniją.

Prasideda įprastas ermyderis, džiugūs spygavimai, vaikiškų kojyčių trepsėjimas. Vaikai laimingi. Jie niekam netrukdo – vietos terasoje daug. Žmonės šypsosi, sėdėdami prie savo staliukų. Staiga nuo stalo pakyla jauna moteris ir ryžtingai paima berniuką už rankos, tempiasi su savimi. Tai jo mama.

-Sėsk į vietą! Gana man gėdą daryti! – šnypščia įsiutusi.

Berniukas, ką tik linksmai bėgiojęs su mergaitėmis, susiradęs sau kompaniją, ką tik jautęs tikrą euforiją nuo širdyje nesutelpančių jausmų, susigūžė, nuleido galvą. Nuotaika sugadinta. Dabar jis – blogas ir nemylimas.

Ką jis tokio padarė, kad mama pajuto gėdą? Absoliučiai nieko.

Tiesiog stulbina pokyčiai, vykstantys su mano mažaisiais klientais, kai baigiasi užsiėmimai ir jie išeina į koridorių.

Ką tik regėjau džiaugsmą jų akyse. Jie buvo atviri, kūrybiški, atsipalaidavę. Buvo tokie, kokiais ir turi būti vaikai. Tačiau už durų jų laukia mamos ir jie jau iš anksto nudelbia akis, susigūžia…

Kodėl pats artimiausias žmogus tampa nesibaigiančio nepasitenkinimo ir kritikos taikiniu?

Kodėl mūsų kultūroje auklėti reiškia – kritikuoti? Kodėl visi galvoja, kad gera mama yra ta, kuri be paliovos svaidosi pastabomis?

Pastabos reikalingos, be jų vaikas nesupras, kas gerai, o ko negalima daryti, tačiau reikia ir saiką turėti. Nesiliaujanti kritika baigiasi tuo, kad vaikui galiausiai nusvyra rankos. Šitaip susiformuoja išmoktasis bejėgiškumas.

Jeigu jau neįmanoma be pastabų, darykite tai geranorišku tonu. Jeigu jau barate, tai vaikas turi žinoti, už ką, o taip pat turi suprasti, kad mylite jį, nežiūrint į nieką, o barate tam, kad ateityje nedarytų to, kas draudžiama ar pavojinga.

Jeigu jau taip nutiko, kad pratrūkote, nesusivaldėte, pasivarginkite atsiprašyti vaiko ir pasistenkite ateityje valdytis. Karūna nenukris.

Vaikus mes auklėjame savo pavyzdžiu. Nenorite, kad keiktųsi – patys nesikeikite. Rūkote kaip garvežys – jūsų paauglys irgi užsirūkys. Meluojate – nesitikėkite, kad vaikas kalbės vien teisybę.

Kad suprastume, ką jaučia kitas, naudinga įsivaizduoti save jo vietoje. O dabar įsivaizduokite, ką jaučia vaikas, girdintis iš jūsų nesibaigiančias pastabas, kritiką, barimą. Norėtumėte būti jo vietoje? Ar galima tai pavadinti laiminga vaikyste?

Štai ir aš taip galvoju.

Padėkime vaikams jaustis laimingais. Bent jau sumažinkime jiems daromą spaudimą.

Vaikai – išmintingos būtybės, jie labai greitai mokosi, jei turi pavyzdį prieš akis. Ir tik nuo jūsų priklauso, kokį pavyzdį rodyti, gerą ar blogą.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI