Jei mąstote kaip visi, jūs apskritai nemąstote

Kalbama, kad tai atsitiko kažkur Meksikoje. Nedideliame miestelyje gūdžioje provincijoje draugų kompanija pamėgo tyčiotis iš vietinio nevykėlio – skurdaus kaip bažnyčios pelė, neypatingai protingo, juodžiausius darbus dirbančio ir iš išmaldos gyvenančio vyriškio.

Kiekvieną vakarą kas nors iš šios kompanijos pakviesdavo jį į barą, kur po darbo dienos susirinkdavo miestelėnai – išgerti, pasikalbėti, surūkyti cigarą. Skurdžiui pasiūlydavo išsirinkti vieną iš dviejų monetų: labai didelės, bronzinės, vertos 400 realų ir mažos, sidabrinės, kurios nominalas buvo 2000 realų.

Skurdžius visada apsidžiaugęs čiupdavo pačią didžiausią ir mažiau vertingą, sukeldamas visiems baro lankytojams gardaus juoko.

Kartą į miestelį atvyko labai sąžiningas žmogus. Vakare, sutvarkęs reikalus, užsuko į barą, kur pamatė, kaip čiabuviai tyčiojasi iš mūsų kvailelio, čiumpančio didžiausią monetą. Pasipiktinęs iki širdies gelmių, jis pasivedė skurdžių į šalį. “Nejaugi nesupranti, kad didesnė moneta verta mažiau negu mažesnė?!”

“Žinoma, suprantu, aš gi ne idiotas”. – atsakė skurdžius. – “Puikiausiai žinau, kad už didelę monetą galiu nusipirkti mažiau nei už kitą. Bet jei vieną sykį pasirinksiu mažesnę, jiems bus nebeįdomu su manimi žaisti ir aš daugiau nebegausiu apskritai nė vienos monetos”.

Iš šios istorijos galima gauti iškart kelias pamokas.

Pirmoji. Jeigu žmogus atrodo kvailas, tai dar nereiškia, kad jis iš tiesų kvailas.

Antroji. Jei pažvelgsime į šią istoriją giliau, tai iš ko išties vertėtų pasijuokti – skurdžiaus ar vietinių?

Trečioji. Dėl pernelyg didelių ambicijų galime netekti tegu ir nedidelio, tačiau nuolatinio pajamų šaltinio.

Mums nereikalinga aplinkinių nuomonė apie kiekvieną mūsų žengiamą žingsnį. Mums nereikalinga svetima nuomonė, kad pasikeltume savivertę. Mums nereikalingas svetimų žmonių pritarimas.

Jeigu norime išties save gerbti, pirmiausiai būtina suprasti ir priimti save tokiu, kokiu esame.

Patys nelaimingiausi žmonės pasaulyje yra tie, kurie pernelyg rūpinasi, ką apie juos pagalvos aplinkiniai. Žmonės galvoja apie mus ar mūsų elgesį viską, kas tik šaus jiems į galvą. Ir šito jūs niekaip negalite įtakoti. Žmonėms absoliučiai nusispjauti, kad iš paskutiniųjų stengiatės parinkti teisingus žodžius, vis tiek atsiras tokių, kurie šių žodžių nesupras, arba supras savaip.

Kai kas tik gyvenimo saulėlydyje pagaliau supranta, kad jau nugyventas gyvenimas praktiškai visiškai nepriklausė nuo to, ką apie tai galvojo kiti.

Darykite tai, ko reikia jums, o ne tai, kas, kaip jums atrodo, patiks kitiems. Jei galvojate taip pat, kaip visi kiti, tai iš tikrųjų jūs apskritai negalvojate, o tik tikrinate savu kailiu svetimas mintis, svetimus žodžius. Jūs iš tikrųjų netgi negyvenate.

Sakoma, kad būti išties protingu žmogumi – tai nežinoti, kur reikia eiti, tačiau žinoti, kur išties nenorėtumėte atsidurti ir ko išties negalima leisti savo atžvilgiu. Protingas žmogus žino, kad visi žmonės, įskaitant jį patį, turi pilną teisę galvoti ir kalbėti, ką nori. O taip pat jis žino, kada verta kažką imti giliai į širdį, o kada to daryti neverta.

Pamirškite savo nepasitikėjimą savimi. Kalbėkite tiesą ir gyvenkite ja. Ir nė už ką neleiskite kitiems žmonėms kištis į jūsų gyvenimą – nei smulkmenose, nei apskritai.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *