Jei-žmogus-nepasirengęs-duoti-620x620

Jei žmogus nepasirengęs duoti

Jeigu kažko nori – kažką paaukok. Nori daug – daug ir aukok. Nori visko – paaukok viską.

Kodėl susidaro situacijos, kai žmonės nepasirengę mokėti už savo sveikatą?

Priežastys akivaizdžios. Troškimas greitai viską pasiekti, nenoras laukti. Intensyvių informacijos mainų epochoje, kai skambutis iš vieno planetos galo į kitą vyksta per sekundės dalį, kai nuo klausimo suformulavimo momento iki atsakymo gavimo internete praeina kelios akimirkos, kai mums pastoviai kišami greiti ir akivaizdūs visų problemų sprendimai iš TV ekranų, mes nesusimąstome apie tai, kad gauname neadekvačią informaciją, o iškraipytą ir neatitinkančią realybės.

Pirmoji priežastis. Pakliuvome į „greitų sprendimų“ nelaisvę

Greitis mums svarbiau už kokybę. Žvilgtelėjau į internetą ir nusprendžiau, kad tai išsami informacija, nors realybėje tai viso labo tik viršutinis sluoksnelis. Išgėriau tabletę ir iki rytojaus pamiršau galvos skausmą. Viskas greitai, iš karto, dabar, čia pat. O jeigu ne – metame šalin.

Ir čia mums staiga siūlo aukoti neįkainuojamą savo laiką kažkokiems logikai nepavaldiems dalykams. Kažkam, kas reikalauja dėmesio, apmąstymo, pergyvenimų ir laiko. Ir tai – rimta kliūtis.

Teisinga yra tai, kas atlaiko laiko išbandymą. Laikas viską sustato į savo vietas. Šita senovės išmintis niekada nepraras savo reikšmės ir svarbos. Kad pasiektum rezultatą, reikia laiko, kartais – daug laiko.

Antroji priežastis. Materialistinis ir merkantiliškas požiūris į gyvenimą

Ir į sveikatą tame tarpe. Į viską žiūrima per naudos ir rentabilumo prizmę. Klinika, gydytojas, vaistai, gydymas tokiu atveju virsta savotišku verslo projektu. Kuriame įvertinamos investicijos, apskaičiuojamas laikas, kada jos atsipirks, atsižvelgiama į resursų taupymą ir galiausiai gautą pelną. Jeigu žmogus po gydymo uždirba daugiau – čia kaip tik tai, ko reikia. Jei sugebėjai sutaupyti – šaunuolis. O jei apskritai nemokamai pasigydei – čia išvis super.

Kodėl? Todėl, kad pernelyg daug dėmesio skiriama pinigams šiuolaikiniame pasaulyje.

Taip, žinoma, pinigai yra visa ko, kas mus supa, ekvivalentas. Buto, mašinos, daiktų ir netgi poilsio bei bendravimo. Ir pastarieji – tai jau anaiptol ne materialūs dalykai. O padėtis visuomenėje ir pasitenkinimas dėl jos? O poilsis prie jūros? O kultūros vertybės tolimuose planetos kampeliuose ir pasitenkinimas, kai jas aplankai? Ir visa tai daryti mums leidžia pinigai. Lyg ir. Mums taip atrodo. Ir iškeliame pinigus į pirmą vietą. Matuojame pinigais savo pergyvenimų ir emocijų kiekį. Dedame lygybės ženklą tarp pinigų ir širdies. Ir bijome juos prarasti, tuos pinigus. Ir visas mūsų dėmesys prikaustytas prie atsipirkimo ir naudingumo temų.

O kas atsitiks, jeigu pinigus prarasime? Prarasime galimybę jausti teigiamas emocijas ir pojūčius? Prarasime patys save? Ir taip galvodami, mes apribojame save materijos narve, sutapatindami ją su savo pačių esybe.

Ar galima tokiu atveju likti sveiku? Jeigu žvelgiame į sveikatą kaip į automobilio remonto analogą – užmokėjai, suremontavai ir važiuoji toliau. Šitaip mes tapatiname save su biomechaniniais robotais. Baigėsi darbo resursas, pataisei, investavęs tam tikrą sumą, ir galima funkcionuoti toliau.

Tačiau sveikata – tai subtilesnių materijų sfera. Tai darbas su mūsų pergyvenimais ir išgyvenimais. Patirties įsisavinimas. Būtent tai yra pasveikimo esmė.

Trečioji priežastis. Nenoras duoti

Nenoras duoti, paaukoti. Tai mūsų įstrigimas savo aplinkoje. Tai gali būti ir materiali mūsų gyvenimo pusė, o gali būti ir santykiai. Seni, nebereikalingi, slegiantys, trukdantis eiti toliau, tačiau tokie savi ir įprasti, jaukūs ir įtraukiantys, saldžiai smaugiantys ir ribojantys. Kalba eina apie tai, prie ko mes pripratome ir nepasiruošę atiduoti. Ir vardan ko? Kas bus paskui? Visiškai neaišku ir baisu. Ir žmogus pasilieka savo senoje, įkyrėjusioje, liguistoje, tačiau tokioje pažįstamoje aplinkoje.

Kartą atėjo pas mane į priėmimą pacientai. Ištisa šeima. Ir kiekvieno jų atvejai buvo labai sudėtingi. Į priekį judėjome lėtai, palaipsniui. Ir kai man uždavė klausimą, kad praėjo jau pakankamai daug laiko, o rezultatų nesimato, aš iš pradžių nusiminiau. Iš esmės taip ir buvo. Reikšmingų rezultatų nėra. Judėjimas į priekį vyksta, tačiau ne toks, kokio norėtųsi. Ir man buvo pasiūlyta kol kas stebėti juos nemokamai, o kai pasieksime rezultatą, jie vėl pradės mokėti už vizitus. Ir aš netgi sutikau su tokiu pasiūlymu. Tačiau! Man pasidarė įdomu kaip pacientai vertina tai, kas jau nuveikta ir atradau, kad nevertina niekaip. „Niekas nepasikeitė“. „Nieko neįvyko“ o pinigai jau užmokėti. Ir dėl to norisi nemokamai. Galiausiai supratau, kad apskritai negalėsiu jiems padėti. Šitų žmonių galvose svarbiausias klausimas – rentabilumas. Iš čia ir visos kitos bėdos. Beje, mokėjo jie labai nenoriai nuo pat pirmų vizitų.

Ir štai užduodu sau klausimą: gerai visa tai, ar blogai? Anksčiau buvau įsitikinęs, kad blogai, netgi labai blogai. Kad reikia įtikinėti, netgi aukotis pačiam. O dabar manau, kad visa tai normalus dalykas. Žmones beprasmiška įtikinėti. Bus noras – pats susiras, paklaus, į pasaulio kraštą nukeliaus, ieškodamas, sugrįš, nieko neradęs ir susitiks savo paties kieme. Ir niekas jo neįtikinės, jam pačiam reikia praregėti.

Iš kur tokios situacijos, kai žmonės nenori mokėti už savo sveikatą?

Faktas, kad žmogus nepasirengęs mokėti už gydymą, byloja tik apie tai, kad dar neatėjo noras. Jam reikia gydytis, tačiau pasveikti kol kas anksti.

Atidus skaitytojas gali užduoti visiškai teisėtą klausimą: „Štai jūs pats visą laiką kalbate apie pinigus. Neužmokėjo – nepadės. Negydysiu, kitaip sakant. Tai priiminėkite pacientus nemokamai!“

Aš taip ir darau. Kai matau, kad nėra galimybės dabar užmokėti. Tačiau svarbiausias dalykas yra pasiruošimas kažką atiduoti, kažką reikšmingo. Arba žmogus jau atiduoda, tačiau kitiems, nieko neprašydamas mainais. Tiesiog šiaip, todėl, kad laiko, jog tai teisinga – duoti. Tada klausimas dėl pinigų atkrinta.

Ką žmogus pasirengęs atiduoti, kad kažką pakeistų? Tikriausiai šis klausimas pats aktualiausias drauge su patirties, kurią žmogus jau sukaupė, klausimu. Patirties, kuri leidžia žengti toliau.

Šaltinis