Jeigu jūsų vaiką erzina

Vasara – dinamiškas laikotarpis, daugybė kelionių ir naujų pažinčių. Gaila, bet ne visos jos būna malonios ir gali atsitikti taip, kad patekusį į nepažįstamą kolektyvą vaiką ims skriausti. Jį pradeda erzinti, o kartais ir blogiau – tyčiotis.

KAS PRITRAUKIA AGRESIJĄ

Galima, žinoma, numoti ranka. Atseit, nekreipk dėmesio. Tu juk ne toks, kokiu tave pravardžiuoja, tiesa? Na ir puiku, pamiršk.

O nesigauna! Juk jeigu žmogų lengva įskaudinti, vadinasi, jis nepasitiki savimi – čia ir slypi svarbiausia jo nelaimių priežastis.

Uždarumas ir drovumas prasideda pačiame ankstyviausiame amžiuje, kai vaikui kokiu nors būdu įskiepijama mintis, kad jis neva nėra vertas pagarbos. Ir kai vieną nelabai gražią dieną ant tokio žmogaus pasipila smūgiai, jis nuolankiai juos priima, netgi nemėgindamas ginti savo suveriniteto.

Žmonių, kurie nuolat tampa pašaipų taikiniais nuomone, pasaulis nuo pat pradžių yra priešiškas. Ši nuostata drauge su įsitikinimu, kad „aš esu niekam tikęs“, diktuoja elgesio modelį, kurį agresyvūs žmonės suvokia kaip didžiausio palankumo pradėti kovinius veiksmus režimas.

Mėgėjas pamojuoti kumščiais, atsidūręs šalia nepasitikinčio savimi žmogaus, tuojau pat pastebi užguito žvėrelio žvilgsnį, kuris žada visišką priešininko kapituliaciją be jokio pasipriešinimo. Stop. Tai svarbus momentas. Negavęs atkirčio, skriaudėjas greičiausiai savo išpuolius pakartos, o kai kurių vaikų agresyvumą lemia organiški smegenų pažeidimai. Kad įsisavintų kokią nors informaciją, jiems reikalingas stiprus emocinis sprogimas, pavyzdžiui, audringa aplinkinių reakcija į jų išdaigas.

NESKUBĖKITE UŽJAUSTI – GERIAU IŠMOKYKITE BENDRAUTI

Kada matai kaip erzina vaiką, širdis plyšta. O jeigu dar tai ir tavo vaikas… Tačiau psichologai tvirtina: blogiausias dalykas, kurio gali imtis suaugusieji tokioje situacijoje – tai pabrėžti silpnumą vaiko, kuris atsidūrė atstumtojo situacijoje.

Mergaitę pašiepia mokykloje – namuose ji apverkia savo kartų likimą kartu su senele. O tai absoliučiai neleistina. Vaikui, žinoma, gyvybiškai svarbi tėvų namų šiluma, saugumo jausmas, tačiau žinodamas, kad artimieji priims jį tokiu, koks jis yra, nuo ankstyviausio amžiaus mažylis turi prisikaupti realios bendravimo su vaikais patirties. Ir nebijoti pralaimėti.

Nebijoti nukristi. Nebijoti būti sumuštam. O esant reikalui – duoti skriaudėjui grąžos. Suprantama, nereikia komplikuoti situacijos ir nuteikinėti nuolat žeminamo vaiko kovai, tačiau jis turi jausti savo jėgą, o esant reikalui turi mokėti už save pakovoti, juo labiau, kad baimė būti sumuštam neretai būna pavojingesnis už patį sumušimą.

Neįmanoma įsisavinti pasaulio, įsikibus į mamos sijoną, tačiau nedrąsių vaikų tėvai neretai linkę saugoti savo atžalas nuo pernelyg aktyvių bendraamžių. O veltui. Jeigu pasireiškė žmonių baimė, t.y. autizacija, tai skatinti jos jokiais būdais negalima. Priešingai, reikia kviestis į namus vaikus, o kad jūsų vaikas nepergyventų dėl galimų nemalonumų, būkite šalia jo. Pavyzdžiui, virtuvėje ar gretimame kambaryje – kad savo buvimu netrukdytumėte augančiam žmogui jaustis padėties šeimininku. Tegu jis bendrauja, žaidžia, dalinasi, pykstasi, taikosi, savarankiškai sprendžia einamuosius uždavinius – žodžiu, tegu įsisavina pačius įvairiausius vaidmenis, kurie jam pravers gyvenime.

ATVIRKŠTINĖ NEPASITIKĖJIMO PUSĖ

Jei vaikas nieko neskriaudžia, nemuša ir nepravardžiuoja, tai dar nereiškia, kad vidinė agresija jam nebūdinga: jis gali save tvardyti, bijodamas gauti grąžos. Arba bijoti bausmės. Ar netgi bijo atrodyti blogu. Be to, vaikas gėdinasi to, kokį kerštą sugalvojo savo skriaudėjui, t.y. kankinasi ne dėl to, ką padarė, o dėl to, ką prifantazavo.

Kaltės jausmas slegia ir kad nuimtum vidinę įtampą, reikia išlaisvinti tą piktą džiną iš butelio, leidžiant vaikui suprasti, už kokias blogas mintis jo neatstums. Kokiu būdu? Žaisti, piešti, išklausyti baisius sapnus ir istorijas. Vasarą paplūdimyje lipdyti nežinomų padarų smėlio skulptūras. „Pažiūrėk, kaip man tai gavosi!“ – „Piktas burtininkas!“ – „O pas tave?“ – „Piktas dėdė“. Tegu agresyvios fantazijos materializuojasi kaip smėlio vaizdiniai. Vaikui bus lengviau, jo baimės pamažu ims trauktis, pasaulis pasidarys harmoningesnis. Kartu su baimėmis pasitrauks vidinė agresija, o kai tai įvyks, žmogus nustos traukti prie savęs pažeminimus.

Psichologai nepataria slėpti žaislinių pistoletų nuo kovingai nusiteikusių berniukų ir nesmerkti jų už tai, kad žaidžia karą: slopinama agresija kaupiasi, kankina vaiką ir laikui bėgant gali transformuotis į polinkį į suicidą. Tuo tarpu žaidime viskas – tik vaidyba, nerimas sudeginamas, išmokstama rasti išeitį iš sudėtingų situacijų.

KĄ GI DARYTI

Kad padėtume vaikui, kurį erzina, reikia pirmiausiai pakeisti jo savęs vertinimą. Suformuoti saugumo jausmą, pasitikėjimą suaugusiais, kurie yra šalia. Visa tai nelengva ir be rimtų pastangų iš tėvų pusės atlikti neįmanoma.

Pirmiausiai užduokime sau klausimą: ką mes dažniau darome – barame ar giriame? Vienas iš testų, kuriais naudojasi psichologai, kad išsiaiškintų, kokie yra santykiai tarp vaikų ir suaugusių – tai taip vadinami privalumų ir trūkumų laiptai.

Iš pradžių tėvams siūloma nupiešti neigiamų vaiko savybių laiptus (viršuje – pagrindinis trūkumas ir toliau mažėjančia tvarka). Paskui – privalumų laiptus. Palei kiekvieną pakopą reikia parašyti komentarą, kaip dažnai pasireiškia toji savybė. Mylinčių tėvų akyse malonių vaiko savybių skaičius paprastai būna gerokai didesnis už nemalonių.

Vaikams, kurie negali duoti atkirčio agresyviems bendraamžiams, labai reikalinga parama. Bet jeigu jiems suformuosime vidinę atramą, jie pradės veikti savarankiškai, o tai geriausia išeitis iš šios situacijos.

Nesvarbu, kaip atsakys į agresiją vaikas, susitaikęs su aukos vaidmeniu. Netgi nesvarbu, ar atsakys apskritai – svarbiausia, kuo situacija atsilieps jo širdyje. Vadinasi, reikia keisti požiūrį į erzinimą, kuris iš esmės yra ne kas kita, kaip pikta kritika. Kai tik tai įvyks, ginklas iš priešo rankų bus išmuštas.

Amžinai antpuolių aukai galima, pavyzdžiui, pasakyti: „Nenori peštis – pasitrauk. Bet jeigu priekabiautojas tau lygus, tai kodėl neatsikirtus?“ Psichologai įspėja pernelyg nemoralizuoti ir nesisvaidyti tokiais patarimais, kaip „jauskis pranašesniu už skriaudėją“. Svarbiausia, kad vaikas veiktų, vadovaudamasis vidiniu postūmiu ir nekauptų savyje nuoskaudų.

Vienas iš gerai žinomų būdų padėti vaikams, kurie kenčia piktą bendraamžių kritiką – tai taip vadinamas agresijos provokavimas. Jo tikslas – išmokyti vaiką duoti grąžos, kitaip sakant, kad vaikas leistų sau tuos santykius, kuriems jis niekaip nesiryžta. Iš esmės agresijos provokacija atrodo kaip savotiškas žaidimas erzinimą – erzinti įžeidžiamais vardais kokį nors žaislą ar netgi patį psichologą.

Manote, rizikinga? Bet juk procedūroje dalyvauja ne mažamečiai chuliganai, ne prasivardžiavimo mokykloje čempionai, o mandagūs, kultūringi vaikai, kurie nemoka deramai atsakyti bendraamžių agresyviems išpuoliams. Jie niekad neperžengia padorumo ribų. Kad išgirstų iš jų bent kiek aštresnį išsireiškimą, specialistui tenka juos išjudinti.

Kai vidinė įtampa išsilies į išorę ir saugioje situacijoje vaikas pažais su tuo, kas jį traumuoja, pergyvenimų aštrumas atslūgs. Grėsmė, kabojusi tarsi Damoklo kardas, nebegąsdins. Žmogus kitaip pažvelgs į aplinką, išmoks naujai reaguoti ir jeigu artimiausi žmonės kasdien palaikys jo pasitikėjimą savo jėgomis, jis įgys vidinį lankstumą ir suras savo nuosavus būdus įveikti sudėtingas situacijas.

www