Jeigu negalime atleisti

Pakęsti negaliu visų paplitusių šablonų apie atleidimą.

Žinau kiekvieną patarlę, kiekvieną patarimą, kiekvieną plačiai paplitusią nuomonę, kadangi ieškojau atsakymų literatūroje. Perskaičiau begalę straipsnių tinklaraščiuose. Nusirašiau Budos citatas ir išmokau jas mintinai – ir nė viena nesuveikė. Aš žinau, kad atstumas tarp sprendimo atleisti ir tikrojo ramybės jausmo, kuris apima atleidus, gali būti neįveikiamas. Aš žinau.

Atleidimas – tai neįveikiamos džiunglės tiems iš mūsų, kurie trokšta teisingumo. Pati mintis, kad kažkas liks nenubaustas po viso to, ką padarė, kelia skausmą. Mes nenorime išsaugoti savo rankų švariomis, mus labiau patenkintų mūsų skriaudėjų kraujas ant jų. Mes norime sulyginti rezultatą. Norime, kad jie pasijaustų taip pat, kaip jautėmės mes.

Atleidimas mums atrodo kaip savo paties išdavimas. Jūs nenorite pasiduoti kovoje už teisingumą. Pyktis verda jūsų viduje ir jus nuodija. Jūs tai žinote, bet vis tiek negalite paleisti situacijos. Pyktis tampa jūsų dalimi – kaip širdis, smegenys ar plaučiai. Man pažįstamas šis jausmas. Tas pojūtis, kai įsiūtis pulsuoja kraujyje jūsų pulso ritmu.

Tačiau štai ką reikia turėti galvoje apie pyktį. Mes pykstame, kadangi trokštame teisingumo. Nes manome, kad tai atneš naudos. Kadangi manome: kuo mes piktesni, tuo daugiau viso pakeisime aplink save. Pyktis nesupranta, kad praeityje viskas jau baigėsi ir žala jau buvo padaryta. Pykčiui atrodo, kad kerštas viską ištaisys.

Būti įpykusiam – tai tarsi pastoviai krapštyti kruviną žaizdą, galvojant, kad tokiu būdu jūs apsaugosite save nuo besiformuojančio rando. Tarytum žmogus, kuris jus sužeidė, ateis ir susiūs žaizdą taip neįtikėtinai meistriškai, kad nuo žaizdos neliks nė pėdsako. Pykčio esmė yra paprasta: tai atsisakymas gydytis. Jums baisu, juk kai žaizda užsitrauks, jums teks gyventi su nauja, nepažįstama oda. O jūs norite susigrąžinti seną. Ir pyktis pakužda jums, kad kur kas geriau neleisti, kad kraujavimas sustotų.

Kai jūs visas kunkuliuojate, atleidimas atrodo neįmanomas. Mums norėtųsi atleisti, nes protu juk suvokiame, kad tai protingas sprendimas. Mums norisi ramybės, kurią suteikia atleidimas, norisi išsilaisvinti, norisi, kad tas kunkuliavimas smegenyse liautųsi, tačiau nieko negalime su savimi padaryti.

Todėl, kad svarbiausio dalyko apie atleidimą mums niekas taip ir nepaaiškino: atleidimas nieko neištaiso. Tai ne trintukas, kuris nutrins viską, kas jums nutiko. Atleidimas nepanaikins skausmo, su kuriuo gyvenote ir nesuteiks žaibiško nusiraminimo. Vidinės ramybės paieškos – ilgas ir sunkus kelias. Atleidimas yra viso labo tai, kas leis išvengti jėgų išsekimo tame kelyje.

Atleidimas – tai atsisakymas vilties, kad pasikeis praeitis. Kitaip tariant – suvokimas, kad viskas pasibaigė, dulkės nusėdo ir tai, kas buvo sugriauta, jau niekad neturės ankstesnio pavidalo. Taip, toji audra buvo neteisinga, tačiau jums juk vis dar tenka gyventi tame savo sugriautame mieste. Ir joks pyktis jo neatstatys. Tai padaryti teks jums patiems.

Atleidimas – tai asmeninės atsakomybės prisiėmimas – ne už sugriovimą, o už atstatymą. Tai sprendimas susigrąžinti sau ramybę.

Atleisti – tai nereiškia, kad jūsų skriaudėjų kaltė panaikinta. Tai nereiškia, kad jūs turite su jais susidraugauti, simpatizuoti jiems. Tiesiog jūs susitaikote su tuo, kad jie paliko jumyse pėdsaką ir dabar teks su ta žyme gyventi. Jūs nustojate laukti skriaudiko, kad jis padarytų viską „kaip buvo anksčiau“. Pradeda gydytis žaizdas, nepriklausomai nuo to, ar liks randai. Tai sprendimas gyventi toliau su savais randais.

Atleidimas – tai ne neteisingumo triumfas. Kalba eina apie nuosavo teisingumo ir nuosavo likimo kūrimą. Kalba apie tai, kad reikia vėl atsistoti ant kojų pasiryžus nebebūti nelaimingu dėl praeities. Atleidimas – tais suvokimas, kad jūsų randai daugiau neįtakos jūsų ateities.

Atleidimas nereiškia, kad jūs pasiduodate. Tai reiškia, kad jūs pasirengęs susikaupti ir eiti toliau.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI