Jie iš mūsų tyčiojasi

Jie tyčiojasi kai nenori kalbėti, priaugti svorio, valgyti brokolių, naudoti pagal tikrą paskirtį naktipuodžio, o ne naujų tėčio batų!

Jie atsisako dalintis kastuvėliu su bjauriu berniuku žalia kepuraite su bumbulu ir ima verkti, kai paklausi: „Tu turėjai tris saldainiukus, o du mama iš tavęs paėmė, kiek saldainiukų tau liko?“

Jie apsimeta, kad nemoka užsisegti batukų, užsidėti striukės ir nenori draugauti su miela mergaite Kamile.

Jie plėšo pėdkelnes, pameta pirštines, įsibėgėdami šokinėja tiesiai į balas… Taip, taip, jie paprasčiausiai tyčiojasi.

O be to jie serga.

Pas juos ausytės, dantukai, pilvukai ir, atleiskite, pedikuliozė. Be to, ligos sunkumas visada tiesiogiai proporcingas tėvų užimtumui darbe. Jie tyčia taip daro!

Jie tyčiojasi, neištaria raidės „r“, „š“ ir dar 31 garso. Jie apsimeta, kad niekaip negali išmokti skaityti ir tyčia vadina citriną daržove, o ožką – laukiniu žvėrimi.

Jie tyčiojasi, kai šaukia per visą autobusą: „Mama, šita stora teta užmokėjo už vieną vietą ar dvi?“

Jie tyčiojasi, kai liūdnai nuleidę galvą bendrauja su logopedu:

-Nagi, berniuk, įsivaizduok, kad aš niekad nemačiau apelsino. Kokie jie, papasakok.

-Tai kad aš ir pats jų beveik nematau…

Ir kai paaiškina klasės auklėtojai, kad jų mėgstamiausi lietuvių liaudies pasakų personažai yra Zvonkė, Kempinukas ir Houmeris Simpsonas – jie vėl iš mūsų tyčiojasi.

Dabar jų koja išauga po tris numerius per metus, o rankos iki alkūnių styro iš naujutėlaičio paltuko. Argi tai ne pasityčiojimas?

Jie jau seniai išmoko žaviai šypsotis, kai tu jų paklausi „Ką, tikrai jokių namų darbų mokykloje neuždavė?“

Jie jau seniai išmoko puikiausiai sėdėti. Ypač prie kompiuterio. Pianinas? Na, čia dar reikia padirbėti.

Šliaužioja irgi kuo puikiausiai. Dažniausiai per skylę mokyklos tvoroje.

Virtuoziškai susiorganizuoja saldainių ir atsikrato kotletų. Jie jau moka išpilti sriubą į unitazą, bet niekaip negali išmokti nuleisti po to vandens.

Beje, dantukai jau seniai iškrito, o nauji auga iškart su skylėmis. Pasityčiojimas, ne kitaip.

O, jie jau puikiai skaito – garsiai, išraiškingai, tik bėda, kad ne anglų kalbos vadovėlį, o užrašus ant tvorų.

Ne tik puikiausiai ištaria visas raides, bet ir su dideliu įkvėpimu atspėja tas, kurias per TV laidas priimta maskuoti pyptelėjimais.

Užtat dabar jie niekaip negali atskirti natos Sol nuo Re, ir minoro nuo mažoro. Be to, per egzaminą informuoja pedagogus, kad šitą nuostabią operą sukūrė Kristijonas Donelaitis.

Pastoviai susiplėšo kelnes ir pameta pirštines, bet tai jau nieko nebejaudina, nes dabar ypatingas pasiekimas – pamesti kuprinę su visais vadovėliais.

Ir dar jie kalba. Visur ir be paliovos – mašinoje, pusryčiaujant, per pamokas, teatre, net per miegus.

Jie be paliovos pasakoja nejuokingus anekdotus, ir dar baisiau – kartais dalinasi su klasiokais perskaitytų knygų siužetais: „Ai, ten viskas paprasta: grįžta tas čiuvas iš Europos, merga neištikima ir išvis visi apšalę. Nu ką, jis mašiną susistabdė ir atgal“.

Ir, o siaube – jie dabar vaikšto! Nuo autobusų stotelės iki namų, į svečius į gretimą privažiavimą, į parduotuvę ledų, į muzikos mokyklą per tris gatves be šviesoforų.

Ir akinančiai šypsosi, kai tėvai, pakeitę odos spalvą ir praradę priešpaskutines nervų ląsteles, klausinėja: „Čia tik penkios minutės kelio. Kur tu buvai visą valandą? Tyčiojies?“

Bet pats baisiausias dalykas yra tai, kad tu supranti: dar truputėlis ir jie išeis. Į kaimyninį butą.

Pas blondinę iš paralelinės klasės.

Ir išvažiuos abu į Angliją. Ar į Mažeikius.

Visam laikui.

Ir niekas, niekas daugiau iš tavęs nesityčios!

Taip tikriausiai ir ateina į šį pasaulį antri, treti ir dešimti vaikai, kurie vėl tyčiojasi ir atsisako šypsotis, sėdėti, šliaužioti, vaikščioti.

Štai jinai – laimė!

Šaltinis