Juk ji mergaitė

Neseniai darbe priėjo kolegė, daugiavaikė mama ir paklausė:

-Klausyk, tu juk turi dukrą? Norėčiau tau atiduoti tai, ką nešiojo mano mažosios.

-Ačiū, nereikia. – sakau, nustebusi. – Mano vaikai nešioja tik naujus drabužėlius.

-Kodėl? – nepritariančiai žvelgia į mane kolegė. – Nereikia taip lepinti dukros. Koks jai dabar skirtumas, kuo apsirengusi smėlio dėžėje kapstysis? Kas gi perka vaikams naujus rūbelius, jei galima gauti iš kitur?

Mamos mane supras. Tas keistas jausmas, kai kažkas staiga suabejojo kažkokiu dalyku, kurį visą laiką laikei teisingu. Staiga paaiškėja, kad visas pasaulis tai daro kitaip.

-Bet juk ji mergaitė. – bandau prieštarauti. – Ir jai norisi pačiai rinktis drabužius, kuriuos nešios.

-Ji vis tiek tuos drabužius išterlios jau per pirmas pasivaikščiojimo minutes. – atšauna kolegė.

Visą likusią dieną kankinausi, mąstydama, ar yra prasmės pirkti naujus rūbelius 3 metų mergaitei. Darbe – moteriškas kolektyvas, pakako garsiai užduoti klausimą ir per 10 minučių prisirinko pakankamai medžiagos straipsniui parašyti.

Mūsų damos susiskirstė į tris nevienodo dydžio grupes. Pirmoji grupė, pati gausiausia, kaip ir dera, pradėjo šaukti:

-Kokie dar nauji skudurai? Mane mama visą gyvenimą rengė dėvėtų drabužių parduotuvėje, net išleistuvių suknelė buvo iš ten! Ir nieko! Labai taupu ir simpatiška!

Antroji grupė pasipiktino:

-Žinoma, rengtis reikia tik naujais! Viskas, kas geriausia – vaikams!

Trečia grupė, pati mažiausia, droviai pasisakė už tai, kad galima paklausti paties vaiko, atseit, štai tau suknelę nori padovanoti, nešiosi ją, ar nepatinka?

Paskui visos moteriškės ėmė draugiškai dalintis vaikystės ir jaunystės prisiminimais. Ir netgi rodyti viena kitai kompiuteriuose 10, 20, 30 metų senumo nuotraukas.

Giliai susimąsčiau.

Sunku ginčytis: drabužiai nepigūs, vaikas greitai auga, tvarkingai atrodyti, kai tau 3 metukai – gana sąlygiška, jeigu, tarkime, ne nuo galvos iki kojų baloje išsivoliojai, o tik kelnytes ištepei. Pradeda atrodyti, kad imti iš pažįstamų daiktus – išties pats paprasčiausias ir geriausias būdas sutaupyti. Bet ar visada verta tai daryti?

Tie, kurie visą vaikystę nešiojo vyresnių brolių, seserų ar šeimos draugų vaikų drabužius ir neturėjo nieko, kas priklausytų tik jam (šitas paltas vis tiek jau kažkam priklausė, jis ne iš karto tapo mano!), rizikuoja pavirsti pačiais tikriausiais šopoholikais. Ir nebūtinai jie tuštins savo kreditines korteles brangiose parduotuvėse. Kaip tik tokie žmonės pastoviai perka daiktus dėvėtų drabužių parduotuvėse, o kadangi tai palyginti nebrangus malonumas, pirkiniais netrukus užgriozdinamos visos spintos. Svarbiausias dalykas žmogui šiuo atveju – pačiam išsirinkti ir pačiam nusipirkti. Nes tuo periodu, kai formavosi skonis ir stiliaus jausmas, žmogus neturėjo absoliučiai jokios pasirinkimo laisvės. Ir nešiojo tik tai, ką jau nešiojo kažkas kitas.

Tos, kurios nešiojo naujus, išimtinai mamų parinktus rūbus (kokie dar džinsai? Tiktai sijonas!) neretai, sulaukusios 30-ies, vis dar nešioja lygiai tą patį, kaip ir mokykloje. Jos negali suprasti, kokios spalvos išties tinka, gali tiesiog nepastebėti parduotuvėse neįprastų stilių drabužių, nesupranta aksesuarų svarbos. Nes šalikus joms užrišdavo po striuke, o papuošalų nešioti vaikams dažniausiai neleidžiama.

Žinoma, labai patogu rengti vaikus pigiai ir paprastai. Ir šiltai. Bet ar verta tikiu atveju tikėtis, kad vaikas išmoks jausti stilių skirtumus ir supras drabužių – kaip saviraiškos priemonės – prasmę? Juk mes neretai rengiamės pagal nuotaiką. Yra vietų, kur einu su džinsais, nes su suknele kažkaip nejauku, o būna atvirkščiai: kai kas iš mano aplinkos niekada nėra matęs manęs su kelnėmis, kadangi šalia tų žmonių man komfortiška su moteriškais drabužiais.

Ar išmoks vaikas visa tai atskirti, jeigu visą laiką įpakuosime jį pagal principą „mažiau terliojasi ir šilta”?

Pasitaiko ir kita tėvų taktika – visą laiką pirkti vaikui drabužius išaugimui.

Viena pažįstama negali sau leisti pirkti daug drabužių. Ne, problema ne skurde, ji labai netgi pasiturinti moteris. Tačiau nešioja išimtinai padovanotus arba atiduotus drabužius. Įkalbėti ją nusipirkti padorią porą batelių neįmanoma, ji tvirtins, kad jau turi batelius, viso labo trečią sezoną nešioja, kam reikia naujų? Jos šalikas vienas visiems sezonams. Ji periodiškai prašo draugių pasiimti ją su savimi į parduotuves, tačiau niekada taip ir nesiryžta pirkti. Visą vaikystę ji girdėjo iš savo rūsčios močiutės, jūreivio žmonos: „Tu tokį daiktą jau turi! Tu dar iš šios suknelės neišaugai! Kam pirkti sijonėlį, geriau aš pati jį tau pasiūsiu!” Dabar ji niekaip negali perjungti šio jungiklio savo galvoje, prašo padovanoti per šventes dovanų sertifikatus drabužių parduotuvėms, o vaikui perka tokius rūbelius, kurie jam patinka ir tiksliai atitinka dydį.

Ar galime tikėtis, kad vaikas suaugęs rengsis gražiai ir patogiai, jeigu pirksime drabužius išaugimui ir aiškinsime, kad jis dar mažas, bus gerai ir taip.

Į atskirą kategoriją noriu išskirti idėją apie „šie drabužiai tik šventėms”. Laikoma, kad išties graži suknelė netinkama nešioti kiekvieną dieną. Ji pakabinama į spintą ir išimama tik per naujuosius metus, o iškart po iškilmių vaikas vėl perrengiamas sportiniais marškinėliais, kad neišterliotų tortu princesės suknelės.

Visa tai primena mano močiutę, kuri laikė spintoje „paradinį” servizą, uždraustą naudoti ištisus metus. Servizo prasmė buvo paprasta – puikuotis už stiklo ir puošti kambarį. Gerti teko iš po ranka pasipainiojusių įvairaus dydžio ir įvairių formų puodukų, neretai apdužusių. Kai mudvi su sese aplankydavome ją per vasaros atostogas, ji jau pačią pirmą dieną padovanodavo mums po suknelę, kurios paskui nebuvo galima niekur rengtis: bus šventė, iškilmės, tada ir pasipuošite. Vasaros pabaigoje mes tas sukneles sėkmingai išaugdavome, taip nė karto ir neužsivilkusios.

Dėl to jau nuo 20 metų amžiaus laikau spintoje kelias gražias suknias, su kuriomis pramogauju su draugėmis mieste, viena siurbčioju kavą kavinėje priešais namus ar netgi užsivelku į darbą, jeigu apima iškilminga nuotaika. Mano dukrai krikšto mama per kiekvieną gimtadienį dovanoja puošnią suknelę, su kuria ji paskui vaikšto į darželį. Tai, žinoma, ne sintetinė suknelė su krinolinais ir kaspinais, bet kur kas gražesnė už sportinius marškinėlius ir vaikiškas pėdkelnes. Ir dukra elgiasi visiškai kitaip, kai ją užsivelka.

Tikriausiai kiekvienai moteriai norisi būti gražia ir jaustis komfortiškai bet kokiame amžiuje. Ir jeigu nepradėsime nuo vaikystės, bandydamos apčiuopti savo stilių, formuodamos skonį ir turėdamos bent jau dalinę drabužių pasirinkimo laisvę, gali atsitikti taip, kad sulaukusios trisdešimties, neturėsime ką apsirengti. O spinta tokia mažytė, siaubas…

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *