Jums nutiko kažkas gero?

Jūs netikėtai sulaukėte pagalbos, nors visiškai jos nesitikėjote. Išgijote nuo ligos, gavote puikų pasiūlymą. Jus pakvietė į gerą vietą, netikėtai maloniai priėmė, ar kažką padovanojo. O gal per stebuklą išsigelbėjote?

Tai reti atvejai. Labai reti. Tačiau pasitaiko. Ir geri, jautrūs žmonės galvoja: o kaip gi aš atsiteisiu už tai, ką gavau? Jie juk žino, kad už viską reikia mokėti. Ir tai absoliučiai teisinga. Tačiau yra viena labai nuostabi išimtis – kartais jūs būnate už tą stebuklą ar laimę jau užmokėję. Apmokėjote sąskaitą avansu.

XIX amžiuje vienas berniukas vaikščiojo po namus ir pardavinėjo visokius buityje reikalingus niekniekius. Pardavinėjo, savaime aišku, skurdžių kvartale, į turtingus namus jo net įsileidę nebūtų. O neturtingi žmonės tegu ir retai, bet kažką visgi nusipirkdavo.

Ir štai kartą šis Hovardas puolė į neviltį – jis visiškai nusilpo nuo nuolatinio neprivalgymo. Gyvenimas atrodė visiškai beviltiškas. Jis pasibeldė į eilinę lūšną, tačiau ir ten nieko nepardavė. Nėra pinigų! Hovardas paprašė atsigerti – buvo baisiai ištroškęs. Jauna mergina atnešė puodelį, tačiau ne vandens, o pieno. Jis paklausė merginos: kiek aš jums skolingas? Sąžiningas buvo vaikinukas. Mergina papurtė galvą: Dievas moko padėti pavargusiems ir ištroškusiems keliauninkams, jūs man nieko neskolingas, misteri.

Pienas ne tik išgelbėjo vaikinuką nuo apalpimo iš bado ir troškulio. Jis suteikė jėgų patikėti gėriu, įžiebė viltį. Juk jis jau visai nusivylė ir daugiau nebematė prasmės kovoti.

Hovardas Kelis tapo žymiu gydytoju, jis sugebėjo įgyti išsilavinimą ir pasiekti sėkmę. Kartą į jo ligoninę atvežė mirštančią moterį. Turint galvoje tų laikų medicinos lygį, išgydyti pacientės buvo neįmanoma. O daktaras Kelis pažvelgė į moters veidą, krūptelėjo ir ėmėsi ją gydyti, nustebindamas kolegas savo užsispyrimu ir kantrumu. Išbandė visus įmanomus metodus. Ir jam pavyko.

Galbūt netgi ne vaistai ir gydymas padėjo, o nuoširdžios pastangos ir maldos? Ir rūpestinga priežiūra? Kaip ten bebūtų, moterį jis išgelbėjo.

O paskui moteris gavo sąskaitą tiesiog milžiniškai sumai. Tik jos apačioje daktaro ranka buvo prierašas: “Apmokėta puodeliu pieno”.

Taip irgi pasitaiko.

Mes patiriame kažką gero ne atsitiktinai ir ne visada tai būna likimo dovana. Tiesiog mums sugrįžo tasai puodelis pieno, mūsų kažkada atliktas geras poelgis. Mes padėjome pinigus į sąskaitą ir nuo šitų pinigų priaugo procentai. Galbūt nelabai dvasingas palyginimas, tačiau realybė būtent tokia.

Mes tiesiog neteikėme jokios reikšmės savo lyg ir smulkiam geram poelgiui, o tas poelgis išgelbėjo žmogų. Tai buvo paskutinis lašas gerąja prasme. Lašas pieno, išgelbėjęs apsvaigusiam nuo neprivalgymo vaikinukui gyvybę ir sušildęs jo nusivylusią širdį. Ir tie geri dalykai, kurie jums nutinka – jau apmokėti. Antrą kartą už juos mokėti nebereikia.

Nors geriau, vis dėlto, užmokėti. Dar kartą atlikti gerą poelgį pagal savo jėgas ir galimybes. Vėl pasidėti pinigų į sąskaitą.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *