Jūs negalite duoti vaikui visko, ko jis reikalauja

Pavyzdžiui, svetimo žaislo ir dar pusę žaislų parduotuvės papildomai. Negalite leisti triukšmingų žaidimų ne laiku ir ne vietoje. Vaikas kovoja su visomis tomis taisyklėmis, kurios labai svarbios jums ir kurias pažeisdamas, jis pažeidžia asmeninę šeimos narių erdvę. Kaip reaguojate į šią kovą? Pykstate? Pradedate karą su vaiku? Kas jį laimės? Ir kuo tas karas baigsis?

Kai vaikas verkia, nereikia jo raminti žodžiais. Tiesiog apkabinkite. O kai nusiramins, pasakykite „Ne“. Jis vėl gali pravirkti, bet jau ne taip stipriai. Vėl apkabinkite ir paglostykite. Ir vėl pasakykite „Ne“. Ir taip iki to laiko, kol jis ramiai nesusitaikys su atsisakymu išpildyti prašymą, kurį laikote taisyklių pažeidimu.

Būtent šiuo psichinės įtampos sumažėjimo iki nulio momentu galite paaiškinti vaikui, dėl kokios priežasties sakote jam „Ne“. Būkite lakoniški. O dar geriau – padėkite vaikui suvokti per klausimus.

Vaikas kovoja už savo impulsyvius šio momento troškimus, sukaupęs visas savo egocentrizmo galias, siekdamas tenkinti vien savo norus, neatsižvelgiant į kitus žmones. Vaikas kovos ir toliau, jeigu turi patirties palaužti suaugusio žmogaus valią ir tasai patenkino prašymus, kad tik vaikas nestotų su juo į kovą.

Išmokykite vaiką susitaikyti su faktu ir padarysite jį stipriu žmogumi. Apsidairykite aplinkui. Kiek jėgų eikvoja suaugusieji, kovodami su tuo, ko neįmanoma pakeisti? Jiems nebelieka jėgų tiems dalykams, kuriuos pakeisti įmanoma. Jie kartais netgi nesugeba atskirti įmanomo nuo neįmanomo. Tai silpni žmonės, kurie neturi jėgų realizuoti svajonių ir tikslų.

Jie ir mylėti nemoka, kadangi neturi tos gyvybiškos energijos, kuria galima būtų pasidalinti su kitais. O jeigu ir turėtų, visą savo aistrą jie nukreipia į savo egocentriškų sumanymų tenkinimą, niekindami visus su žemesniu statusu ar tuos, kuriuos kovodami paguldė ant menčių. Jie laimi, pasitelkę pyktį, kuriame slypi milžiniškas potencialas.

Norite tokio likimo savo vaikui? Būtent dabar formuojasi jūsų mažojo žmogučio likimas. Ir nuo jūsų veiksmų priklauso, ar jis bus stiprus ir mylintis žmogus.

Kai vaikas verkia, nereikia jo vyti šalin, ignoruojant ašaras, kuriomis jis jumis manipuliuoja. Jeigu ašaras vaikas lieja vienumoje, jo širdį užpildys ne susitaikymo su faktu jausmas, o pyktis ir keršto troškimas, jis anksčiau ar vėliau atstums tuos, nuo kurių yra visiškai priklausomas.

Susitaikymas – tai fakto, kad šiuo konkrečiu momentu kažkoks veiksmas ar įvykis neįmanomas, pripažinimas. Nemokantis susitaikyti su faktu, nemoka mylėti.

Šaltinis