Jūsų reakcija į pašalinių žmonių pastabas jūsų vaikui

„Berniuk, kaip tu kalbi su mama“, „Argi galima taip triukšmauti?“ – pastabos taip ir pilasi ant jūsų vaikų iš praeivių pusės. Susidaro įspūdis, kad kai kurie išsikelia sau tikslą „apdovanoti“ kuo didesniu savo replikų skaičiumi nepažįstamus mažylius. O kaip elgtis tėvams?

Susidėliojame prioritetus

Pritarti svetimam žmogui, išbarti nuosavą vaiką ar smerkiamai palinguoti galvą ir eiti toliau – pats lengviausias variantas. Daugeliu atvejų mes taip ir padarome ir po penkių minučių viską pamirštame. Mes – pamirštame, o štai vaikai – anaiptol. Juk mes stojame patarėjų pusėn (svetimų, nepažįstamų žmonių) ir kartu su jais imame barti savo artimiausius ir mylimiausius žmones. Argi tai ne išdavystė? Įsivaizduokite situaciją: jauna mama skuba, dažosi akis ir per skubėjimą nusibrėžia kreivus antakius. Lifte kaimynė tarsteli jos vyrui: „Pasižiūrėk, kaip tavo žmona išsidažė! Ji ką – veidrodžio neturi?“ O vyras vietoje to, kad apgintų savo antrą puselę, stoja kaimynės pusėn: „Taip, ji pas mane tikra kerėpla, visada taip terliojasi!“ juokinga ir netikroviška, tiesa? Bet juk su vaikais mes elgiamės būtent taip. Dėl to, prieš reaguojant į praeivių pastabas, vertėtų susimąstyti: „O kas man apskritai svarbesnis – šita rėkianti boba, ar mano mažylis?“

Suvokiame kaltę

Jeigu jums kažką pataria nepažįstamas žmogus ir jūs jau susidėliojote prioritetus, tai visiškai nereiškia, kad į tą patarimą nereikia įsiklausyti. Kartais kaltinimai būna visiškai teisingi. Pavyzdžiui, „Jūsų mažylis drabsto smėliu mano vaiką“ arba „Jis mėtosi akmenimis“, ar dar kažkas, ko pati nepastebėjote ir kas kelia grėsmę tiek jūsų vaikui, tiek aplinkiniams.

Įvertinkite situaciją ir pagalvokite, kas joje kaltas: vaikas, ar jūs pati (neprižiūrėjote, nepaaiškinote), o gal tai apskritai kvailai susiklosčiusios aplinkybės? Bet kuriuo atveju, net jeigu mažylis padarė negerai, nereikia barti jo svetimo žmogaus akivaizdoje. Nežeminkite nuosavo mažylio! Padėkokite žmogui už pastabą, pasišaukite pas save vaiką, pasitraukite su juo nuošaliau ir ramiai pasikalbėkite. Nereikia rėkti, pliaukšėti per užpakaliuką, bauginti – tai nieko nepakeis, tik jums ir mažyliui bus gėda, o žiopliai aplinkui su pasitenkinimu stebės visą tą spektaklį. Jeigu smarkiai įpykote, protingiausia bus pasakyti vaikui: „Pasikalbėsime namuose“ ir palikti vaikų aikštelę. Kol pasieksite namus, spėsite nusiraminti ir apgalvoti, kaip pasielgti su mažuoju „nusikaltėliu“.

Nekaltas

O jeigu mažylis išvis ne prie ko? Jeigu jūsų ir vaiko požiūriu toks elgesys normalus? Kas tada? Kelti skandalą? Bartis su patarinėtojais? Jokiu būdu, juk į jus žiūri vaikas. Jis kaip kempinė viską sugeria ir mokosi. Praeis keli metai ir jau jis ims grubiai elgtis su žmonėmis, kopijuodamas mamą. Geriau išmokykite mažylį būti su žmonėmis mandagiu, tačiau laikytis savo požiūrio. Padėkokite už patarimą ir visada pridurkite „bet“: „Ačiū, bet su savo vaiku išsiaiškinsiu pati“, „Dėkoju, bet mumis rūpintis nereikia“.

Ir tegu ta kaimynė ar praeivis įsižeis, užtat nesugriausite to pasitikėjimo, kuris egzistuoja tarp jūsų ir vaiko. Juk kiekvienam vaikui mama ir tėtis – tai apsauga, siena, žmonės, kurie visada supras ir apgins.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI