Ką archeologai atkas mūsų kapuose po 1000 metų?

Visais laikais visuose kontinentuose, skirtingose tautose priimta laidoti mirusius su vertingais ir svarbiais jam daiktais: brangenybėmis, ginklais, namų rakandais, tarnais, giminaičiais, žmonomis. Kapavietėse atranda ištisas armijas karių, šokėjų ir muzikantų skulptūrų, gyvūnų palaikų ir t.t. Tokie radiniai byloja apie mirusio kilmę, statusą, padėtį visuomenėje.

Šiuolaikiniame pasaulyje darosi madinga laidoti turtingus žmones jų mėgstamuose automobiliuose, jachtų ar lėktuvų išvaizdos karstuose. Neturtingi užkasami įprastuose mediniuose karstuose ar apskritai be jų.

Ateities archeologams šiuolaikiniai kapai papasakos kaip gyveno velionis, kas jam buvo brangu, kuo sirgo, kiek dirbtinių dantų buvo įsistatęs ir kokius kaulus susilaužė gyvendamas. Atvirai kalbant, senovės kapai nedaug kuo skiriasi nuo šiuolaikinių. Yra tik vienas „Bet!“

Ką keisto ateities archeologai atras mūsų kapuose?

Vardan grožio šiuolaikinės moterys atlieka daug žygdarbių: didina krūtinę, užpakalį, lūpas. Į vienos moters kūną gali būti pripumpuota kilogramai silikono. O dabar įsivaizduokite: štai tokia grožybė iškeliavo pas protėvius, ją palaidojo gražiame karste, padėjo šalia mylimą iPhone ir kosmetiką. O po 500-1000 metų mokslininkai atkasa kapą, o ten… Griaučiai ir kažkokie guminiai daikčiukai lūpų, krūtinės srityje ir dar du – sėdmenų.

Sensacija! Vos ne ketvirtadalį senovės moterų kūno sudarė guma! Ką tai galėtų reikšti?

Arba gyveno, tarkime, vyras su išdykaujančia širdimi. Įstatė jam kardiostimuliatorių. Su juo ir palaidojo. O dar su dirbtine akimi, kojos ir rankos protezais. Kokią išvadą padarys ateities archeologai? Kad XXI amžiuje gyveno kiborgai? Kad mūsų civilizacijoje viskas buvo taip puiku, kad galėjome sau leisti dirbtinius kūnus (ar jų dalis), arba viskas taip blogai, kad nevertinome to, ką gavome iš gamtos?

Kokias vertybes mes imame su savimi į karstą? Silikoniniai krūtų implantai, „priaugintų“ plaukų kuokštas, priklijuojamos blakstienos, plastikiniai nagai? Vaizdelis ne silpnų nervų archeologams. Ir įstatymais juk neįpareigosi tokių individų prieš laidotuves pašalinti iš kūnų viską, kas dirbtina.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti