Ką gi jūs darote?

Neseniai kaip specialistė dalyvavau tėvų konferencijoje, kurioje buvo kalbama apie tai, kodėl vaikai bėga iš namų. Aptarinėjamos buvo daugiausiai įvaikinančios šeimos, tačiau ši tema aktuali ir normalioms. Be to, nėra didelio skirtumo, ar ta šeima pilnavertė, ar ne.

Pagal visus žanro kanonus yra septynios vaikų bėgimo iš namų priežastys, jos daugiausiai susijusios su nedarniomis šeimomis ar su tomis, kuriose kultivuojamas smurtas. Tačiau dvi priežastys susijusios su visiškai normaliomis, taip vadinamomis padoriomis šeimomis, kur yra abu tėvai ir jiedu pakankamai materialiai apsirūpinę. Šios priežastys – tai arba pasipriešinimas hiperglobai, arba pernelyg dideli reikalavimai vaiko atžvilgiu.

Panagrinėkime šiuodu punktus kiekvieną atskirai.

Pradžiai norėčiau prisiminti vieną istoriją, kurios dalyve tapau visiškai atsitiktinai, t.y. ji nesusijusi su mano darbu su klientais. Mudu su vyru užsukome pas pažįstamus, kurie turėjo 5 metų amžiaus berniuką. Didesni berniukai užsiėmė savais reikalais, mudvi su šeimininke įsikūrėme virtuvėje, o mažasis, kurio vyresni nepriėmė į savo žaidimus, atbėgo pas mus.

Matėsi, kad jam baisiai nuobodu. Kad kuo nors galėtų užsiimti, paprašiau, kad įpiltų man arbatos. Vaikas džiugiai pasičiupo kėdutę, pastatė priešais spintelę, kad galėtų pasiekti puoduką ir įpilti arbatos. Paskutiniu momentu mama perėmė iniciatyvą ir pati paėmė puodelį, įpylė gėrimo. Vaikas nusiminė ir išėjo. Paklausiau šeimininkės, kodėl ji tai padarė? Atsakymas nustebino: „Jis visiškas atgrubnagis, būtų sudaužęs puodelį!“

Kas gi realiai įvyko šiuo momentu? O įvyko tai, kad mama savo poelgiu uždraudė vaikui:

  • Parodyti dėmesį moteriai, tame tarpe ir sau pačiai, nesuteikė berniukui galimybės išreikšti grynai vyriškos savo savybės, kurią taip vertina visos pasaulio moterys – atsakomybės ir troškimo globoti, pasirūpinti.
  • Taip pat ji neleido jam evoliucionuoti kaip asmenybei, kadangi bet kokia evoliucija, asmenybės augimas vyksta tada ir tik tada, kai asmuo daro kažką savarankiškai, bandymų ir klaidų metodu.

Meskime šalin iliuzijas. „Paklodami čiužinį vaikui“, t.y. atlikdami kažkokius veiksmus vietoje vaiko, mes pasiekiame būtent tai, ką aš ką tik išvardinau. Jeigu priklausote būtent šiai tėvų kategorijai, sukaupkite drąsos prisipažinti, kad visi pasaulyje gyvenantys „jokios atsakomybės neturintys galvijai“ – tai tokių tėvų kaip jūs sukurti šedevrai.

Dabar apie pernelyg didelius lūkesčius ir reikalavimus. Savo privačios praktikos metu dažnai stebiu, kaip tėvai sąmoningai užkelia reikalavimus, tarsi „užmauna“ ant vaikų savo susigalvotą idealios sėkmės etaloną. Visa tai pateisinama labai paprastai: „Aš geriau žinau, ko tau reikia! Paskui ačiū pasakysi!“

Nepasakys. Dar daugiau – būtent tokie vaikai turi daugiausia šansų įklimpti į kokią nors priklausomybę, pabėgti iš namų, o gal ir pasitraukti iš gyvenimo.

Kodėl?

Todėl, kad kai tėvai reikalauja iš vaiko to, ko jis negali padaryti dėl visiškai objektyvių priežasčių, vaikas ima jausti labai stiprią įtampą, tiek fiziniame, tiek psichologiniame lygmenyje. Laikui bėgant, šitas stresas darosi nebepakeliamas ir kyla poreikis jo atsikratyti. O jeigu tuo metu vaikas jau paragavo alkoholio/narkotikų ar kažko panašaus, kas leidžia jam bent jau trumpam atsipalaiduoti, tai…

Žinote, viena mano pažįstama, kuri neseniai pagimdė, ištarė labai mielą frazę: „Kodėl man niekas nepasakė, kad auklėti vaiką taip sudėtinga?“ Ir aš ją suprantu, pati du savus į suaugusių pasaulį išlydėti spėjau. Tačiau kalbėkime atvirai ir sąžiningai: auklėjimas – tai ir sunku, ir be galo įdomu tuo pat metu. Svarbu suprasti du dalykus:

  • Ką būtent, kokių savybių rinkinį norite išugdyti vaikui?
  • Kiekvienas auklėjimas prasideda nuo saviauklos.

Ir bus jums laimė gyvenime.

Sėkmės!

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI