Ką pasėsi, tą ir pjausi. Apie bausmes ir natūralias poelgių pasekmes

Ar galima bausti vaikus, ir kaip juos bausti? Su bausmėmis susijusi štai kokia problema. Suaugusio žmogaus gyvenime bausmių praktiškai nėra, neskaitant baudžiamosios ir administracinės teisės ar kelių policijos. Nėra tokių, kurie nubaustų suaugusį taip, „kad jis kitą kartą žinotų”, „kad daugiau taip nedarytų”.

Viskas gerokai paprasčiau. Jeigu blogai dirbame, mus išmes iš darbo ir priims kitą. Kad mus nubaustų? Žinoma, ne. Tiesiog, kad darbas būtų gerai padarytas. Jeigu esame grubūs ir egoistiški, neturėsime draugų. Bausmė? Žinoma, ne, tiesiog žmonės linkę bendrauti su malonesniais aplinkiniais. Jeigu rūkome, girtuokliaujame ir valgome čipsus – susigadinsime sveikatą.

Tai ne bausmė, tiesiog natūrali pasekmė. Jeigu nemokame mylėti ir rūpintis, megzti santykius, mus paliks antroji pusė – ne bausdama, o tiesiog dėl to, kad jūs nesugyvenamas. Pasaulis nebaudžia ir neapdovanoja už blogą ar gerą elgesį, pasaulyje egzistuoja poelgiai ir pasekmės. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Ir suaugusio žmogaus uždavinys – apskaičiuoti, numatyti galimas pasekmes ir jau tada priimti sprendimus.

Jeigu auklėjame vaiką bausmėmis ir apdovanojimais, darome jam meškos paslaugą, jis klaidingai supras, kaip sutvarkytas pasaulis. Kai sulauks pilnametystės, jo niekas nebaus ir niekas nebandys atvesti į tikrąjį kelią. Visi paprasčiausiai gyvens, sieks savo tikslų, darys tai, ko reikia ir kas naudinga jiems patiems. Ir jeigu vaikas įprato vadovautis tik „rimbo ir meduolio” principu, jo likimas nepavydėtinas.

Natūralių pasekmių neišmanymas – viena iš priežasčių, dėl kurių tampa neprisitaikiusiais realiam gyvenimui vaikai iš prieglaudų. Dabar madinga panašiose įstaigose steigti įvairiausius „parengimo savarankiškam gyvenimui” kabinetus. Ten virtuvė, stalas, visa kita, ko esama normaliuose butuose. Man su pasididžiavimu rodė: „O štai čia mes kviečiame vyresnes mergaites, ir jos gali pačios sau pasigaminti vakarienę” Ir man kyla klausimas: o jeigu nenorės? Patingės, užmirš? Jos tą vakarą be vakarienės liks? „Na, ką jūs, kaip galima, jos gi dar mažos, mes taip negalime, gydytojas neleistų”.

Štai toks „ruošimas savarankiškam gyvenimui”. Suprantu, kad tai profanacija. Gryna profanacija. Juk svarbu ne makaronus ar sriubą virti išmokti, svarbu išsiaiškinti vieną tiesą: ten, realiame pasaulyje, ką pasėsi, tą ir pjausi. Pats savimi nepasirūpinsi, niekas už tave to nepadarys. Tačiau nuo šios svarbios tiesos vaikus kruopščiai saugo. Kas paskui išspirtų į tą patį realų pasaulį, o toliau – žinokis, sukis kaip išmanai.

Štai dėl ko reikia kiekvieną kartą, kai tik tai įmanoma, vietoje bausmės panaudoti natūralias poelgių pasekmes. Pametei, sulaužei brangų daiktą – reiškia, viskas, jo daugiau nebėra. Nušvilpei ir išleidai ne savo pinigus – teks atidirbti. Pamiršai, kad mokykloje uždavė nupiešti piešinį, prisiminei paskutiniu momentu – teks piešti vietoje filmuko prieš miegą. Sukėlei isteriją gatvėje – pasivaikščiojimas baigtas, einam namo, koks dabar gali būti vaikščiojimas.

Atrodytų, viskas labai paprasta, tačiau tėvai kažkodėl niekada nesinaudoja šiuo mechanizmu. Štai mama skundžiasi, kad paauglei dukrelei nušvilpė jau ketvirtą mobilų telefoną. Mergaitė įsideda jį į užpakalinę džinsų kišenę ir šitaip važiuoja metro. Aiškino, pasakojo, netgi baudė. O ji sako „pamiršau ir vėl įsikišau”. Pasitaiko, žinoma.

Ir aš užduodu mamai paprastą klausimą – kiek kainuoja dabartinis jūsų dukros telefonas? „Šeši šimtai. – sako mama. – Prieš porą savaičių nupirkome”. Netikiu savo ausimis: „Kaip? Ji prarado jau keturis telefonus ir jūs vėl perkate tokį brangų?” „O ką gi daryti, juk jai reikia, kad būtų ir foto aparatas, ir muzika, ir kad madingas, šiuolaikinis. Tik bijau, kad vėl praras…”

Akivaizdu, kad tokioje situacijoje vaikas nė nemanys keisti savo elgesio, juk savo poelgių pasekmių jis nejaučia. Jį išbara, ir čia pat įteikia naują brangų išmanųjį. Jei tėvai atsisakytų pirkti naują telefoną ar nupirktų už keliolika eurų, padėvėtą ir susitartų dėl laiko, per kurį jis turi būti neprarastas, kad paskui galima būtų pasikalbėti jau ir apie naują, gerą, madingą, dukra be jokios abejonės vargais negalais pradėtų mokytis saugoti daiktą. Tačiau toks variantas tėvams atrodė pernelyg žiaurus, juk mergaitė negali būti prastesnė už savo drauges! Ir jie pasirinko barnius, pasipiktinimą, skandalus, tačiau nesuteikė nė vieno šanso pakeisti elgesį.

Nereikia drovėtis nestandartinių veiksmų. Viena daugiavaikė mama pasakojo, kad pavargusi nuo vaikų zirzimo dėl to, kuriam eilė plauti indus, paprasčiausiai išmetė visas vakarykštes, kriauklėje susikaupusias lėkštes. Ekscentriška, tai tiesa. Tačiau tai irgi savotiška natūrali elgesio pasekmė – privesti artimą žmogų iki tokios būsenos, kai jis taps visiškai nenuspėjamas. Indai nuo tos dienos buvo sąžiningai plaunami.

Dar viena mama, užkankinta vaiko įpročio be perstojo zirzti, užsidėdavo ausines ir imdavo niūniuoti pagal grojamą muziką, kai tik prasidėdavo kaprizai. Ji iš anksto įspėjo vaiką, kad šitaip darys, paaiškino, kad daugiau nebegali klausytis jo zyzimo ir pasiūlė panaudoti sutartinį ženklą – pakeltą ranką – kad leistų jai suprasti, jog zyzimas jau baigėsi ir galima nusiimti ausines.

Visa tai buvo padaryta ne piktai, geranoriškai ir ne bausmės forma. Tiesiog: tu nori zyzti – turi teisę. O aš nenoriu klausytis. Irgi turiu teisę. Žiūrėk, kaip puikiai sugalvojau, kad ir tau būtų gerai, ir man. Problema išsisprendė per kelias dienas. Zyzimas vaikui daugiau nebeteikė jokio pasitenkinimo.

Kita šeima visą savaitę maitinosi tik bulvėmis ir makaronais – atidavinėjo pinigus, kuriuos vaikas nušvilpė svečiuose. „Dietos” šeima laikėsi anaiptol ne kankinių veidais, o pažvalindami vienas kitą, linksmai įveikdami bendrą bėdą. Ir kaip visi džiaugėsi, kai savaitės pabaigoje reikiama suma buvo surinkta ir sugrąžinta su atsiprašymais, ir netgi liko pinigų arbūzui. Daugiau vagiliavimo priepuolių vaikui nepasitaikė.

Atkreipkime dėmesį – nė vienas iš šių tėvų neskaitė pamokslų, nebaudė, negrasino. Tiesiog reagavo kaip gyvi žmonės, sprendė bendrą šeimos problemą kaip mokėjo.

Savaime aišku, yra situacijų, kai negalime laukti pasekmių. Tarkime, negalima leisti vaikui išgriūti pro langą ir pasižiūrėti, kas iš to gausis. Tačiau sutikite, tokių atvejų ne tiek jau daug.

Aš nežinau, ką atsakyti į tokį klausimą: „Keturmetis manęs neklauso, ką daryti?” Aš nežinau, kur to vaiko „mygtukas”. Čia labai daug faktorių: tėvų būsena, santykiai, vaiko istorija, charakteris, temperamentas, konkreti situacija, trečiųjų asmenų dalyvavimas ir dar daug visko.

Ir apskritai niekas nežino, „ką daryti”, kad vaikas visą laiką elgtųsi taip, kaip mums norisi. Ačiū Dievui.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *