Ką pasėsi, tą ir pjausi

Prieš 2000 metų vieną žmogų prikalė prie kryžiaus vien už tai, kad jis ragino ir prašė žmones bent šiek tiek, bent trumpam pabūti geresniems vienas kitam. Kodėl gi mes tokie pikti? Kur slypi mūsų žiaurumo ir neapykantos vienas kitam šaknys? Ir ar iš tiesų egzistuoja kažkoks absoliutus blogis, kuris išmuša žmones iš teisingo kelio ir verčia jį elgtis tiktai žiauriai ir niekšiškai?

Plačiai paplito klaidinga nuomonė, kad žmogus iš esmės yra kraujo ištroškęs žvėris ir kad polinkiai į žiaurumą bei prievartą yra įgimti. Iš dalies tai teisinga, kadangi tam tikras mūsų veiksmų spektras yra programuojamas instinktų, kurie formavosi evoliucijos metu. Tačiau, vis dėlto, didžioji dalis žmonių poelgių yra sociumo ir kultūrinės aplinkos įtakos rezultatas. Tos aplinkos, kuri supo mus pirmaisiais gyvenimo metais.

Ir iš tiesų, žvelgiant į linksmus, besijuokiančius mažylius, sunku patikėti, kad šiek tiek vėliau jie pavirs piktais, nejautriais, abejingais žmonėmis. Gaila, bet mus supanti aplinka yra užteršta ne tik nuodingomis atliekomis, bet ir neįsivaizduojamu kiekiu neapykantos, kuri neigiamai veikia visą žmoniją.

Daktarė Karen Vin iš Jeilio universiteto pašventė beveik 20 savo gyvenimo metų mažų vaikų psichologijos tyrimams. Tam tikra prasme naujagimis yra ne kas kita, kaip švari žmogiška esybė, kadangi jo sąmonė dar nespėjo sugerti kultūrinio kodo, religinių koncepcijų, socialinių ir politinių taisyklių ir t.t.

-Kuo geriau pažįstu vaikus, tuo jie man atrodo sudėtingesni. Jų protuose vyksta daugybė įdomių dalykų. Jų psichinis gyvenimas gerokai turtingesnis ir ne toks vienareikšmiškas kaip mes manėme. – teikia Karen.

Drauge su kolegomis ji kuria ir atlieka įvairius testus, kurių tikslas – išsiaiškinti įgimtus elgesio šablonus. Vieno tokio eksperimento metu mažyliams surengiamas nedidelis spektaklis, kuriame dalyvauja trys žaislai. Vienas žaislas mėgina atlikti kažkokį veiksmą, bet jam tai nesigauna. Tada antrasis žaislas padeda pirmajam. Toliau žaislas vėl pamėgina atlikti tą patį veiksmą, tačiau trečias žaislas vietoje to, kad padėtų, pakankamai grubia forma sustabdo visą procesą. Po visko vaikams užduodamas klausimas, kuris iš personažų jiems labiau patiko – tasai, kuris atėjo į pagalbą, ar tas, kuris sutrukdė. Beveik 95% mažylių užtikrintai atsakė, kad jiems labiau patiko tas žaislas, kuris suteikė pagalbą.

Tai aiškiai rodo, kad visi mes nuo gimimo turime gėrio užuomazgas ir nepriimame blogio. Tačiau negalima neigti fakto, kad jeigu vaikai auga prievartos ir žiaurumo aplinkoje, tai ir ateityje jie ims skleisti blogį.

KĄ PASĖSI, TĄ IR PJAUSI

Pietų Afrikos savanų tyruose gyvena puiki nedidelio ūgio žmonių gentis. Ji yra unikali visais atžvilgiais. Tačiau nuostabiausia yra tai, kad pas juos apskritai neegzistuoja blogio sąvoka. Tuo sunku patikėti, tačiau tarp jų nepasitaiko peštynių, žudynių, karų, prievartos ir t.t. Jie netgi nesipyksta vienas su kitu. Kaip gi, po galais, pigmėjams pavyksta taip gyventi?

Gyvenimo, kuriame nėra vietos beprasmiškai neapykantai paslaptis slypi mūsų požiūryje į savo vaikus. Pigmėjai tiesiog be proto nuo savo mažylių. Jie niekad ant jų nešaukia, neįžeidinėja ir, juo labiau, fiziškai nebaudžia. Jeigu vaikas kur nors nueis neatsiklausęs, tai jam sugrįžus, tėvas nelauks persikreipusiu iš įsiūčio veidu ir nekoš pro dantis: „Kur tu valkiojaisi? Tučtuojau maukis kelnes, tuok diržo gausi“. Vaiką jie greičiau apkabins, pabučiuos, pasakys, kad stipriai nerimavo ir jaudinosi ir paprašys daugiau taip nedaryti.

Kaip rodo gausūs tyrimai, visuose visuomenėse, kurios švelniai elgiasi su vaikais, labai mažas nusikalstamumo lygis, ypač sunkių nusikaltimų, tokių kaip nužudymai.

PSICHOPATAS – TAI PAŠAUKIMAS

Tarp mūsų esama tų, kuriems noras kankinti, žaloti ir žudyti yra įgimtas. Siaubingi nusikaltimai, kuriuos jie daro, daugelį mūsų verčia laikyti tokius žmones pragaro išperomis. Jie vadinami psichopatais.

Kuo psichopatas skiriasi nuo normalaus žmogaus? Svarbiausias skirtumas yra tai, kaip jis žvelgia į kitus žmones. Normalus žmogus, žvelgdamas į kitus, pilnai supranta, kad jie yra tokie patys, kaip ir jis – jausti sugebančios būtybės, turintys teisę gyventi ir patirti laimę. Psichopatui gi žmonės – ne asmenybės, o objektai. Jam būdingas nenormalus kažkokios idėjos siekimas, kurį galima vadinti vos ne apsėdimu. Dėl psichopatas gali užmušti nekaltą žmogų be jokio sąžinės graužimo, jeigu tasai pasipainios jo kelyje. Psichopatas žvelgia tai kaip į kliūties pašalinimą, jam tai tas pats, kas patraukti nuo kelio akmenį.

Vienas žymiausių mūsų laikmečio psichopatų – Andersas Breivikas. 2011 liepos 22 jis padėjo bombą Oslo centre, sprogimo metu žuvo keturi žmonės ir daugiau kaip 100 buvo sužeista, o paskui nukeliavo į Utojos salą ir iššaudė ten 73 žmones. Pagrindiniu Breiviko motyvu tapo jo nepritarimas Norvegijos imigracinei politikai ir protestas prieš Europos islamizavimą. Kaip paaiškėjo, daug metų jis buvo apsėstas kovos prieš islamą ir grįžimo į krikščionišką, riterišką Europą, idėjomis.

Neurobiologas Džimas Falonas tyrinėja smegenis žmonių, linkusių į žudymą. Jis išsiaiškino, kad tokie asmenys skiriasi nuo visų kitų ne tik pasaulio suvokimu ir maniakiškomis idėjomis, bet ir savo smegenų anatomija.

Ištyręs tūkstančius skanogramų, Falonas atrado vieną dėsningumą, būdingą būtent psichopatams. Normaliose smegenyse migdolinis kūnas, vaga iki hipotolamo, priešakinė žievė sudaro kilpą. Pas psichopatus išvardintos sritys atsivėrusios. Situacija dar labiau komplikuojasi, jei tokio žmogaus genotipe esama genų, skatinančių antisocialinį ir žiaurų elgesį. Atrodytų, nėra sunku išsiaiškinti tokius žmones ir izoliuoti nuo visuomenės. Tačiau šių nukrypimų buvimas nereiškia šimtaprocentinės garantijos, kad žmogus taps serijiniu žudiku. Tuo Falonas įsitikino savo kailiu.

Kartą jis padarė savo šeimos skanogramas. Tirdamas jas, Džimas susidūrė su psichopatams būdinga anomalija. Šokas buvo neapsakomas, kadangi tai buvo jo paties smegenų skanograma. Dar daugiau – atlikus genetinę ekspertizę, pas jį buvo aptikti padidintos rizikos genai. Kai šokas atslūgo, Falonas ėmė kapstytis savo praeityje ir surado atsakymą. Jo tėvai, dėdė, teta ir senelė su seneliu padarė viską, kas nuo jų priklausė, kad jo vaikystė būtų laiminga ir nerūpestinga. Džimas buvo apsuptas meilės ir švelnumo, būtent tai ir pagelbėjo jam įveikti jo viduje esančią programą ir tapti normaliu žmogumi.

-Kai paklausiau draugų, ar nepasireiškė manyje psichopato požymiai, jie atsakė: „Na taip, visi aplinkui žino, kad tu psichas. Tu kapstaisi žmonių galvose, bandai išsiaiškinti, kaip ten viskas padaryta ir kaip veikia. Tačiau tu – nekenksmingas psichas ir linksmuolis, taip kad pamiršk visa tai“ – juokdamasis pasakoja Džimas. – Galima sakyti, kad esu prosocialinis psichopatas.

SAUGOKITE VAIKUS

Kaip bet kuri upė turi šaltinį, taip ir blogis turi savo pradžią. Neapykantos sėklos, pasėtos žmogaus sieloje ankstyvoje vaikystėje, išdygs ir suvešės ateityje. Kiekvienais metais tūkstančiai žmonių kreipiasi pagalbos pas psichologus, mėgindami suprasti prieštaravimų savo gyvenime priežastis. Daugeliu atvejų priežastis viena ir ta pati: tėvų meilės ir supratimo stoka vaikystėje.

Žmonės suauga, tampa savarankiškomis asmenybėmis, tačiau vaikiškos nuoskaudos ir baimės kaip ir anksčiau tebetūno jų sąmonėje ir neleidžia normaliai gyventi. Daugeliui taip ir nepasiseka jų atsikratyti ir žmonės perkelia savo tėvų klaidas savo vaikams, o tie – saviems, ir taip iki begalybės.

Absoliutus blogis – tai abstrakcija. Žmonės išsigalvojo ožį su ilgais ragais ir šikšnosparnio sparnais, kad suverstų jam visas savo silpnybes ir nuodėmes. Gaunasi tikras „atpirkimo ožys“. Norite įveikti blogį? Iš pradžių įveikite jį savyje. O svarbiausia, neleiskite jam netgi priartėti prie jūsų vaikų. Ir blogis greičiausiai vieną gražią dieną išnyks, kaip išnyksta tamsa, saulei patekėjus.

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI







Here is the information about Silagra SilagraTablets.net you need

Parašykite komentarą