Ką pasėsi, tą ir pjausi

Prieš 2000 metų vieną žmogų prikalė prie kryžiaus vien už tai, kad jis ragino ir prašė žmones bent šiek tiek, bent trumpam pabūti geresniems vienas kitam. Kodėl gi mes tokie pikti? Kur slypi mūsų žiaurumo ir neapykantos vienas kitam šaknys? Ir ar iš tiesų egzistuoja kažkoks absoliutus blogis, kuris išmuša žmones iš teisingo kelio ir verčia jį elgtis žiauriai ir niekšiškai?

Plačiai paplito klaidinga nuomonė, kad žmogus iš esmės yra kraujo ištroškęs žvėris ir kad polinkiai į žiaurumą bei prievartą yra įgimti. Iš dalies tai teisinga, kadangi tam tikrą mūsų veiksmų spektro dalį programuoja evoliucijos metu susiformavę instinktai. Ir vis dėlto didžioji dalis poelgių yra sociumo ir kultūrinės aplinkos įtakos rezultatas. Tos aplinkos, kuri supo mus pirmaisiais gyvenimo metais.

Žvelgiant į linksmus, besijuokiančius mažylius, sunku patikėti, kad šiek tiek vėliau jie pavirs piktais, nejautriais, abejingais žmonėmis. Gaila, bet mus supanti aplinka yra užteršta ne tik nuodingomis atliekomis, bet ir neįsivaizduojamu kiekiu neapykantos, kuri neigiamai veikia visą žmoniją.

Daktarė Karen Vin iš Jeilio universiteto pašventė beveik 20 savo gyvenimo metų mažų vaikų psichologijos tyrimams. Tam tikra prasme naujagimis yra ne kas kita, kaip švari žmogiška esybė, kadangi jo sąmonė dar nespėjo sugerti kultūrinio kodo, religinių koncepcijų, socialinių bei politinių taisyklių ir t.t.

-Kuo geriau pažįstu vaikus, tuo jie man atrodo sudėtingesni. Jų protuose vyksta daugybė įdomių dalykų. Jų psichinis gyvenimas gerokai turtingesnis ir ne toks vienareikšmiškas kaip mes manėme. – teikia Karen.

Drauge su kolegomis ji kuria įvairius testus, kurių tikslas – išsiaiškinti įgimtus elgesio šablonus. Vieno tokio eksperimento metu mažyliams surengiamas nedidelis spektaklis, kuriame dalyvauja trys žaislai. Vienas žaislas mėgina atlikti kažkokį veiksmą, bet jam tai nesigauna. Tada antrasis žaislas padeda pirmajam. Toliau žaislas vėl pamėgina atlikti tą patį veiksmą, tačiau trečias žaislas, užuot padėjęs, pakankamai grubia forma sustabdo visą procesą. Po to vaikams užduodamas klausimas, kuris iš personažų jiems labiau patiko – tasai, kuris atėjo į pagalbą, ar tas, kuris sutrukdė. Beveik 95% mažylių užtikrintai atsakė, kad jiems labiau patiko pagalbą teikiantis žaislas.

Tai aiškiai rodo, kad visi mes nuo gimimo turime gėrio užuomazgas ir nepriimame blogio. Tačiau negalima neigti fakto, kad jeigu vaikai auga prievartos ir žiaurumo aplinkoje, ateityje jie ims skleisti blogį.

KĄ PASĖSI, TĄ IR PJAUSI

Pietų Afrikos savanų tyruose gyvena puiki nedidelio ūgio žmonių gentis. Ji yra unikali visais atžvilgiais. Tačiau nuostabiausia yra tai, kad ten apskritai neegzistuoja blogio sąvoka. Tuo sunku patikėti, tačiau tarp jų nepasitaiko peštynių, žudynių, karų, prievartos ir t.t. Jie netgi nesipyksta vienas su kitu. Kaip gi, po galais, pigmėjams pavyksta taip gyventi?

Gyvenimo, kuriame nėra vietos beprasmiškai neapykantai paslaptis slypi požiūryje į savo vaikus. Pigmėjai tiesiog iš proto eina dėl savo mažylių. Jie niekad ant jų nešaukia, neįžeidinėja ir, juo labiau, fiziškai nebaudžia. Jeigu vaikas kur nors nueis neatsiklausęs, jam sugrįžus, tėvas nelauks persikreipusiu iš įsiūčio veidu ir nekoš pro dantis: “Kur valkiojaisi? Tučtuojau maukis kelnes, tuok diržo gausi”. Vaiką jie greičiau apkabins, pabučiuos, pasakys, kad stipriai nerimavo ir jaudinosi ir paprašys daugiau taip nedaryti.

Kaip rodo gausūs tyrimai, visuomenėse, kurios švelniai elgiasi su vaikais, labai mažas nusikalstamumo lygis, ypač sunkių nusikaltimų, tokių kaip nužudymai.

PSICHOPATAS – TAI PAŠAUKIMAS

Tarp mūsų esama tų, kuriems noras kankinti, žaloti ir žudyti yra įgimtas. Siaubingi nusikaltimai, kuriuos jie daro, daugelį mūsų verčia laikyti tokius žmones pragaro išperomis. Jie vadinami psichopatais.

Kuo psichopatas skiriasi nuo normalaus žmogaus? Svarbiausias skirtumas – kaip jis žvelgia į kitus žmones. Normalus žmogus, žvelgdamas į kitus, supranta, kad jie yra tokie patys, kaip ir jis – jausti sugebančios būtybės, turintys teisę gyventi ir patirti laimę. Psichopatui žmonės – ne asmenybės, o objektai. Jam būdingas nenormalus kažkokios idėjos siekimas, kurį galima vadinti vos ne apsėdimu. Dėl tokios idėjos psichopatas gali užmušti nekaltą žmogų be jokio sąžinės graužimo, jeigu tasai pasipainios jo kelyje. Psichopatas žvelgia tai kaip į kliūties pašalinimą, jam tai tas pats, kas nuspirti nuo kelio akmenį.

Vienas žymiausių mūsų laikmečio psichopatų – Andersas Breivikas. 2011 liepos 22 jis padėjo bombą Oslo centre, sprogimo metu žuvo keturi žmonės ir daugiau kaip 100 buvo sužeista, o paskui nukeliavo į Utojos salą ir iššaudė ten dar 73 žmones. Pagrindiniu Breiviko motyvu tapo jo nepritarimas Norvegijos imigracinei politikai ir protestas prieš Europos islamizavimą. Kaip paaiškėjo, daug metų jis buvo apsėstas kovos prieš islamą ir grįžimo į krikščionišką, riterišką Europą, idėjomis.

Neurobiologas Džimas Falonas tyrinėja polinkį žudyti turinčių žmonių smegenis. Jis išsiaiškino, kad tokie asmenys skiriasi nuo kitų ne tik pasaulio suvokimu ir maniakiškomis idėjomis, bet ir smegenų anatomija.

Ištyręs tūkstančius skanogramų, Falonas atrado vieną dėsningumą, būdingą būtent psichopatams. Normaliose smegenyse migdolinis kūnas, vaga iki hipotolamo, priešakinė žievė sudaro kilpą. Psichopatams išvardintos sritys atsivėrusios. Situacija dar labiau komplikuojasi, jei tokio žmogaus genotipe esama genų, skatinančių antisocialinį ir žiaurų elgesį. Atrodytų, nėra sunku išsiaiškinti tokius žmones ir izoliuoti nuo visuomenės. Tačiau šių nukrypimų buvimas nereiškia šimtaprocentinės garantijos, kad žmogus taps serijiniu žudiku. Tuo Falonas įsitikino savo kailiu.

Kartą jis padarė savo šeimos skanogramas. Tirdamas jas, Džimas susidūrė su psichopatams būdinga anomalija. Šokas buvo neaprašomas, kadangi tai buvo jo paties smegenų skanograma. Dar daugiau – atlikus genetinę ekspertizę, buvo aptikti padidintos rizikos genai. Kai šokas atslūgo, Falonas ėmė kapstytis savo praeityje ir surado atsakymą. Jo tėvai, dėdė, teta ir senelė su seneliu padarė viską, kas nuo jų priklausė, kad jo vaikystė būtų laiminga. Džimas buvo apsuptas meilės ir švelnumo, būtent tai ir padėjo įveikti jame slypinčią programą ir tapti normaliu žmogumi.

-Kai paklausiau draugų, ar nepasireiškė manyje psichopato požymiai, jie atsakė: “Na taip, visi aplinkui žino, kad tu psichas. Tu kapstaisi žmonių galvose, bandai išsiaiškinti, kaip ten viskas padaryta ir kaip veikia. Tačiau tu – nekenksmingas psichas ir linksmuolis, taip kad pamiršk visa tai” – juokdamasis pasakoja Džimas. – Galima sakyti, kad esu prosocialinis psichopatas.

SAUGOKITE VAIKUS

Kaip bet kuri upė turi šaltinį, taip ir blogis turi pradžią. Neapykantos sėklos, pasėtos žmogaus sieloje ankstyvoje vaikystėje, išdygs ir suvešės ateityje. Kiekvienais metais tūkstančiai žmonių kreipiasi psichologinės pagalbos, mėgindami suprasti prieštaravimų savo gyvenime priežastis. Daugeliu atvejų priežastis viena ir ta pati: tėvų meilės ir supratimo stoka vaikystėje.

Žmonės suauga, tampa savarankiškomis asmenybėmis, tačiau vaikiškos nuoskaudos ir baimės kaip ir anksčiau tebetūno jų sąmonėje ir neleidžia normaliai gyventi. Daugeliui taip ir nepasiseka jų atsikratyti ir žmonės perduoda savo tėvų klaidas savo vaikams, o tie – saviems, ir taip iki begalybės.

Absoliutus blogis – tai abstrakcija. Žmonės išsigalvojo ožį su ilgais ragais ir šikšnosparnio sparnais, kad suverstų jam kaltę už visas savo pačių silpnybes, nuodėmes ir krečiamas šunybes. Gaunasi tikras “atpirkimo ožys”. Norite įveikti blogį pasaulyje? Iš pradžių įveikite jį savyje. O svarbiausia, neleiskite jam netgi priartėti prie jūsų vaikų. Ir blogis vieną gražią dieną išnyks, kaip išnyksta tamsa, saulei patekėjus.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *