Kad ir kas šiandien benutiktų, aš šito nesmerksiu

Ar teko kada išgyventi bent vieną dieną, susitaikant su viskuo kaip yra ir nieko nesmerkiant?

Daugeliui iš mūsų tai pasirodys labai sunkiu uždaviniu, kadangi esame įpratę pastoviai viską vertinti. Apie susilaikymą nuo vertinimų bent vienai dienai, neverta net kalbėti.

Bet jei apie tai susimąstysime, daugeliui tiesiog pasidarys baisu, kaip mes viską aplinkui vertiname ir teisiame. Netgi gali pasirodyti, kad sustabdyti šio proceso neįmanoma. Tačiau tai visiškai galimas dalykas, tereikia tik noro atsisakyti praktikos smerkti, nelaukiant iš to žaibiško efekto.

Atsisakyti nepageidaujamų įpročių padeda nuolatinės treniruotės.

Dauguma mūsų laikosi „žvilgsnio kiaurai tunelį“ koncepcijos. Mes nematome vientisų aplinkinių, o pastebime tik atskirus jų bruožus, kurie mūsų vaizduotėje nusidažo juoda spalva. Namuose ir mokykloje mums skiepijo konstruktyvų kritiškumą, kuris iš tiesų verčia nuolat ieškoti paslėptų klaidų.

Mes kartojame vieną ir tą pačią klaidą, vertindami save, sutuoktinį, vaikus, draugus ir kitus žmones fragmentiškai, kartas nuo karto. Čia naudingas gali būti toks būdas: nusiraminti, įvesti tvarką savo pačių mintyse ir suvokti, kad klaidų ieškojimas yra pagrįstas praeityje įgyta gyvenimiška patirtimi.

Įprotis vertinti (ir, atitinkamai, patiems būti vertinamais) eina iš mūsų praeities. Jo rezultatu geriausiu atveju tampa meilė, kurią riboja įvairios sąlygos, blogiausiu – baimė. Kad pajaustume įvairių sąlygų neribojamą meilę, turime išgyvendinti šį įprotį. Vietoje to reikia, kad mūsų viduje nuskambėtų žodžiai, skirti ne mums patiems, o aplinkiniams: „Aš visus myliu ir priimu visus tokiais, kokie jie yra“.

Kai nusiteikiame gauti meilę, pasidaro lengviau pastebėti aplinkinių teigiamus bruožus ir neakcentuoti jų silpnybių. Svarbu taip žvelgti ne tik į kitus, bet ir į save.

Liautis smerkti aplinkinius – dar vienas kelias atsikratyti baimių ir pasinerti į meilę. Mokydamiesi nesmerkti aplinkinių ir priimti juos vientisus, tokius, kokie jie yra, mes mokomės priimti ir patys save.

Viskas, ką mes galvojame ar darome turi bumerango efektą. Kai išsakome, ką galvojame, kritikuojame, pykstame ar reiškiame nuomonę bet kokia kita agresyvia forma, visa tai grįžta mums patiems. Tačiau sugrįžta ir meilė, jei susilaikome nuo smerkimo.

Pasistenkite bent šiandien nieko nesmerkti ir neteisti, netgi negalvoti apie tai. Įsivaizduokite, kad visi, kuriuos šiandien sutiksite, skleidžia meilę arba jiems reikalinga pagalba, kadangi juos kankina pačios įvairiausios baimės. Juk šitas pagalbos šauksmas iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip meilės prašymas.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti