Kai atstumiamas tėvas

Priimu pacientus. Berniukui 6 metai. Neurotiniai sutrikimai.

-Su kuo tu gyveni?

-Su mama.

-O tėtis?

-O mes jį išvarėme.

-Kaip tai?

-Mes su juo išsiskyrėme… Jis mus žemina… Jis ne vyras… Sugadino geriausius mūsų metus…

***

Pacientas – 14 metų paauglys. Sunkios migrenos, alpsta. Nusikalstamas elgesys, policija.

-O kodėl tu nenupiešei tėvo, juk jūs gi viena šeima?

-Geriau jo visai nebūtų, tokio tėvo.

-Kuria prasme?

-Jis mamai visą gyvenimą sugadino, elgėsi kaip kiaulė… Dabar neturi darbo…

-O asmeniškai su tavimi kaip tėvas elgiasi?

-Na, už dvejetus bara…

-…ir viskas?

-Ir viskas… O kas dar?.. Aš netgi pinigus pats užsidirbu pramogoms.

-Ir kaip uždirbi?

-Krepšius pinu.

-O kas išmokė?

-Tėvas… Jis mane apskritai daug ko išmokė, aš dar žvejoti galiu… Mašiną vairuoju… Su mediena dirbu truputėlį… Štai pavasarį valtį smalavau, žvejoti su tėvu plauksime.

-Kaipgi tu vienoje valtyje sėdi su žmogumi, kurio geriau išvis pasaulyje nebūtų?

-…na, apskritai pas mus su juo… Eee… Santykiai įdomūs. Kai mama išvažiuoja, pas mus gerai… Tai ji su juo nesutaria, o aš ir su mama, ir su tėčiu galiu, kai nesipyksta…

***

Pacientė – 6 metų amžiaus mergaitė, problemos su bendravimu, nedėmesinga, naktiniai košmarai, mikčiojimas, graužia nagus.

-Kodėl tu nupiešei tik mamą su broliu, o kurgi tu ir tėtis?

-Na, mes kitoje vietoje, kad pas mamą būtų gera nuotaika…

-O jeigu būsite kartu?

-Tada blogai…

-Kodėl blogai?

(mergaitė verkia)

Po kurio laiko:

-Jūs tik mamai nesakykite, kad aš tėtį labai myliu, labai labai…

***

Pacientas – paauglys su sunkiais neurotiniais pažeidimais.

-Jūsų sūnus išties tiki savo tėvo mirtimi?

-Taip! Mes jam specialiai tai pasakėme… Nes neduok Dieve užsimanys su juo susitikti, paskui problemų neiškuopsime… Tačiau mes su senele apie tėvą tik gerai kalbame, kad nepergyventų ir siektų tapti geru žmogumi.

***

Pacientas – 8 metų berniukas, sunki depresija ir visa eilė kitų ligų

-…o kas su tėčiu?

-Nežinau.

Kreipiuosi į mamą.

-Jūs nekalbate apie tėvo mirtį?

-Jis žino, mes kalbėjome apie tai (motina verkia)… O jis ir neklausia, ir nuotraukų nenori matyti…

Kai mama išeina iš kabineto, klausiu berniuko:

-Tau įdomu sužinoti apie tėtį?

Berniukas pirmą kartą pagyvėja ir pažvelgia man į akis.

-Taip, bet negalima…

-Kodėl?

-Mama vėl pradės verkti, nereikia.

***

Dirbant su vaikais man tenka susidurti su štai tokiais faktais:

1. Vaikai myli savo tėvus vienodai stipriai, nepriklausomai (!!!) nuo to, kokį elgesį jie vaikams demonstruoja. Vaikas suvokia mamą ir tėtį kaip vieną visumą ir kaip svarbiausią savo paties dalį.

2. Vaiko santykius su tėvu ir tėvo – su vaiku visada formuoja motina. Moteris yra tarpininkė tarp tėvo ir vaiko, būtent ji siunčia vaikui žinią: kas jo tėvas, koks jis yra ir kaip su juo reikia elgtis.

3. Motina vaikui turi absoliučią valdžią, ji daro su juo ką tik užsimano, sąmoningai ar nesąmoningai. Tokią galią moteriai gamta davė tam, kad palikuonys išgyventų.

Iš pradžių pati mama yra vaiko pasaulis, paskui ji įveda vaiką į pasaulį per save. Vaikas susipažįsta su pasauliu per mamą, mato pasaulį jos akimis, akcentuoja dėmesį ties tuo, kas svarbu mamai.

Sąmoningai ar nesąmoningai mama aktyviai formuoja vaiko suvokimą.

Su tėvu vaiką supažindina irgi mama, ji transliuoja tėvo reikšmingumo laipsnį.

Jeigu motina nepasitiki vyru, vaikas ims vengti tėvo.

***

Priimu pacientus:

-Mano dukrai 1 metai ir 7 mėnesiai. Ji šaukdama bėga šalin nuo tėvo, o kai jis paima ją ant rankų – verkia ir veržiasi ištrūkti. O pastaruoju metu pradėjo sakyti tėvui: „Išeik, aš tavęs nemyliu. Tu blogas“.

-O ką jūs pati jaučiate savo vyrui?

-Aš labai užpykusi ant jo… Iki ašarų…

4. Tėvo santykius su vaiku irgi formuoja motina.

Pavyzdžiui, jeigu moteris negerbia vaiko tėvo, vyras gali palikti vaiką be dėmesio.

Pakankamai dažnai kartojasi viena ir ta pati situacija: pakanka tik moteriai savo viduje pakeisti požiūrį į vaiko tėvą, kai tas netikėtai parodo norą dalyvauti vaiko auklėjime. Ir taip būna netgi tais atvejais, kai tėvas iki to ilgus metus ignoravo vaiką.

5. Jeigu sutrikęs dėmesys, atmintis, neadekvati savivertė, o elgesys gali būti kur kas geresnis – vadinasi, vaiko sieloje katastrofiškai trūksta tėvo.

Tėvo atstūmimas šeimoje dažniausiai veda į vaiko intelektualinį ir psichinį atsilikimą.

6. Jeigu sutrikusi komunikacijų sfera, vaikas nerimastingas, jaučia baimes, o prisitaikyti prie gyvenimo taip ir neišmoko, o visur jaučiasi svetimas – vadinasi, jis niekaip negali susirasti mamos savo širdyje.

7. Vaikams lengviau susidoroti su augimo problemomis tada, kai jie jaučia, kad mama ir tėtis myli juos tokius, kokie jie yra.

8. Vaikas auga sveikas emociškai ir fiziškai, kai gyvena už tėvų problemų zonos ribų – kiekvieno iš tėvų individualiai ir jų abiejų kaip poros. Kitaip sakant, kai šeimos sistemoje jis užima savo vaikišką vietą.

9. Vaikas visada stoja atstumto tėvo (atstumtos motinos) pusėn. Dėl to jis ieškos ryšio su juo savo širdyje bet kokiais būdais.

Pavyzdžiui, jis gali pakartoti sunkų likimą, charakterį, elgesį ir t.t. Ir kuo labiau motina nesitaiksto su tokiais ypatumais, tuo ryškiau pas vaiką jie pasireiškia. Kai tik mama nuoširdžiai leis vaikui būti panašiam į savo tėvą, mylėti jį atvirai ir nesislapstant, vaikui iškils pasirinkimas: susijungti su tėvu per sunkias pasekmes ar mylėti jį tiesiogiai – širdimi.

10. Vaikas yra atsidavęs mamai ir tėčiui vienodai stipriai, jis susaistytas su jais meile.

Tačiau kai santykiai poroje komplikuojasi, vaikas su visu sau būdingu atsidavimu ir meile giliai įklimpsta į tas problemas, kurios kelia skausmą tėvams. Jis taip stengiasi, kad išties kartais palengvina dvasines kančias vienam ar abiems iš tėvų. Pavyzdžiui, vaikas gali tapti psichologiškai lygiu tėvams draugu, partneriu. Ir netgi psichoterapeutu.

Tokia našta yra nepakeliama nei fizinei, nei psichinei vaiko sveikatai. Juk galiausiai jis lieka be savo svarbiausios atramos – be tėvų.

11. Kai mama nemyli, nepasitiki, negerbia ar tiesiog pyksta ant vaiko tėvo, tai žvelgdama į vaiką ir matydama jame tėvo pasireiškimą, sąmoningai ar nesąmoningai duoda mažyliui suprasti, kad toji jo „vyriška“ dalis yra bloga. Jos tarsi sako: „Man tai nepatinka. Tu ne mano vaikas, jeigu esi panašus į tėvą.“

Iš meilės motinai, tiksliau, dėl didžiulio siekio išgyventi toje konkrečioje šeimos sistemoje, vaikas galiausiai visgi atsisako tėvo, vadinasi, ir vyriškosios savo pusės.

Ir už tokį atsisakymą sumoka didžiulę kainą.

Širdies gilumoje jis šios išdavystės sau niekada neatleis. Ir būtinai nubaus save sulaužytu likimu, prasta sveikata, nesėkmingu gyvenimu. Juk gyventi su ta kalte nepakeliama, netgi jei ne visada suvokiama. Tačiau tai vaiko išgyvenimo kaina.

Kad daugmaž pajaustume, kas gi vyksta vaiko širdyje, pamėginkite užmerkti akis ir įsivaizduoti du pačius brangiausius jums žmones, už kuriuos galite nesusimąstydamas paaukoti gyvybę. O dabar visi trys, stipriai laikydamiesi už rankų, atsidūrėte kalnuose. Įvyko žemės drebėjimas, jūs per stebuklą išsilaikėte ant uolos, o du brangiausi žmonės pakibo virš bedugnės, laikydamiesi jums už rankų.

Jėgos senka, jūs suprantate, kad dviejų neišlaikysite. Išgelbėti galima tik vieną. Ką pasirinkti? Tuo momentu mamos, kaip taisykle, sako, kad geriau jau visiems kartu numirti. Ir iš tiesų taip būtų lengviau, tačiau gyvenimas toks, kad vaikui tenka daryti neįmanomą pasirinkimą. Dažniausiai mamos naudai.

Įsivaizduokite, kad jūs visgi paleidote vieną žmogų ir ištraukėte kitą.

Ką jausite tam, kurio negalėjote išgelbėti? Didžiulę, deginančią kaltę. O ką jausite tam, vardan kurio tai padarėte? Neapykantą.

Tačiau gamta išmintinga – pykčiui ant motinos vaikystėje uždėtas griežtas tabu. Tai pateisinama, juk mama ne tik dovanoja gyvybę, ji dar ir palaiko, remia. Po tėvo atsisakymo, mama lieka vieninteliu žmogumi, kuris gali paremti gyvenime.

Dėl to, demonstruojant savo pyktį, galima nusipjauti šaką, ant kurios sėdi.

Ir tada visas pyktis nukrypsta prieš save – autoagresija. „Čia aš blogai pasielgiau, aš išdaviau tėtį, aš padariau nepakankamai, kad…“ Ir tik aš vienas. Mama nekalta – ji silpna moteris“.

Ir štai čia prasideda problemos su elgesiu, psichine bei fizine sveikata.

12. Vyriškumas yra kur kas daugiau, nei panašumas į savo tėvą.

Vyriškumo principas – tai dėsnis, taisyklės, dvasingumas. Garbė ir orumas. Saiko jausmas, vidinis pojūtis, kad kažkas daroma laiku ir vietoje. Tai – savirealizacija (dvasinė, materialinė, karjera, pajamos). Ji įmanoma tik tada, kai savo širdyje žmogus turi pozityvų tėvo vaizdinį.

13. Kad ir kokia nuostabi bebūtų mama – tiktai tėvas gali inicijuoti suaugusią asmenybės dalį vaiko viduje. Netgi jei tėvui pačiam nepavyko santykiai su nuosavu tėvu. Iniciacijos procesui tai nėra taip svarbu.

Jūs tikriausiai esate sutikęs suaugusių žmonių, kurie yra infantilūs ir bejėgiai tarsi vaikai? Griebiasi iškart kelių darbų, turi po kelis projektus, ir nė vieno iš jų neužbaigia. Arba bijo kažką pradėti, pademonstruoti aktyvumą socialinėje savirealizacijoje. Arba nemoka pasakyti „ne“. Arba nesilaiko duoto žodžio ir jais sudėtinga pasikliauti. Arba pastoviai meluoja. Arba bijo turėti nuosavą požiūrį, sutinka su kitais prieš savo valią, prisitaiko prie aplinkybių. Arba atvirkščiai – elgiasi iššaukiančiai, kariauja su visu pasauliu, priešpastato save kitiems žmonėms, tyčia daro viską atvirkščiai.

Visa tai žmonės, kurie negalėjo bendrauti su savo tėvu.

14. Tik šalia tėvo mažas vaikas pirmą kartą suvokia ribas. Savas ir kitų žmonių ribas. Leistinumo, ir to, kas neleistina ribas. Savo galimybes ir sugebėjimus. Greta tėvo vaikas supranta, kaip veikia taisyklės. Ir taisyklių galią. Su mama gi santykiai klostosi pagal kitą principą: jokių ribų – visiškas susiliejimas.

Įsivaizduokime dvi tautas – vyrišką (Vokietija) ir moterišką (Rusija), kai jos atsiduria vienoje teritorijoje. Vyriška tauta, kad ir kokioje mažoje teritorijoje atsidurtų, intuityviai įsikuria joje taip, kad niekam netrukdytų, nepažeistų jokių ribų ir netgi jei tai perpildyta žmonėmis erdvė, vis tiek kiekvienam lieka vietos saviems interesams. O jeigu ten pasirodo moteriško tipo tautos atstovai, jie užpildo savimi viską. Jau niekam nebelieka vietos šalia. Savo elgesiu jie sugriauna svetimas erdves, nes neturi savų. Prasideda chaosas.

Būtent chaosą sukelia grynas moteriškumas be vyriškumo.

15. Būtent vyriškoje aplinkoje formuojasi orumas, garbė, valia, tikslo siekimas, atsakomybė – visais laikais labai vertinamos žmogiškos savybės.

16. Vaikai, kurių motinos neįleido į vyrišką aplinką (sąmoningai ar nesąmoningai) negali lengvai ir natūraliai pažadinti savyje stabilaus suaugusio, atsakingo, logiško, tikslo siekiančio žmogaus. Dabar jam teks dėti didžiules pastangas, kad viso to pasiektų. Nes psichologiškai jie vis dar liko berniukais ir mergaitėmis, taip ir nesuaugę.

Ir dabar dėl mamos sprendimo „atriboti vaiką nuo to tipo“ žmogus visą gyvenimą mokės neįtikėtinai didelę kainą.

Jeigu žmona gerbia vyrą, o vyras gerbia žmoną, vaikai irgi jaučia pagarbą sau. Kas atstumia vyrą ar žmoną, tas atstumia jį arba ją ir vaikuose. Vaikai suvokia tai kaip jų asmeninį atstūmimą.

17. Rėvas vaidina skirtingus, tačiau reikšmingus vaidmenis sūnui ir dukrai. Berniukui tėvas – tai jo saviidentifikacija pagal lytį (t.y. jausmas, kad esi vyras ne vien fiziškai, bet ir psichologiškai.

Berniukas gimsta nuo žmogaus, kuris yra jam priešingos lyties. Viskas, su kuo susiliečia berniukas savo motinoje – yra visai kas kita nei jis pats. O moteris išgyvena tą patį jausmą. Dėl to puiku, kai mama gali apdovanoti savo sūnų savo meile, užpildydama moterišku srautu, inicijuodama moteriškus principus ir su meile išleisdama jį į tėvo pasaulį. Beje, tik tokiu atveju sūnus sugebės gerbti savo motiną ir būti jai nuoširdžiai dėkingas.

18. Nuo gimimo momento iki maždaug trejų metų berniukas gyvena motinos įtakos sferoje. Kitaip sakant, jis sugeria moteriškumą: jautrumą, jausmingumą, švelnumą. Sugebėjimą turėti artimus, pasitikėjimo kupinus ir ilgalaikius emocinius santykius.

Būtent iš motinos vaikas mokosi empatijos (įsijautimas į kito žmogaus dvasinę būseną). Bendraujant su motina, pabunda susidomėjimas kitais žmonėmis. Aktyviai inicijuojasi emocinės sferos vystymasis, taip pat intuicija ir kūrybiniai sugebėjimai -visa tai irgi iš moteriško pasaulio. Jeigu motina buvo atvira savo meilėje mažyliui, tai vėliau, jau suaugęs, toks vyras taps rūpestingu sutuoktiniu, švelniu meilužiu ir mylinčiu tėvu.

19. Normalioje situacijoje, vaikui sulaukus maždaug trejų metų, motina paleidžia jį pas tėvą. Svarbu pabrėžti, kad ji paleidžia jį visiems laikams. Paleisti – tai reiškia leisti berniukui prisisotinti vyriškumo atmosferos ir būti vyru. Ir šiam procesui nėra didelio skirtumo, gyvas tėvas, ar jau miręs, o gal jis turi jau kitą šeimą, ar jis toli nuo namų, ar pas jį sudėtingas likimas.

20. Būna ir taip, kad biologinio tėvo nėra ir negali būti greta vaiko. Tada turi didelę reikšmę tai, ką motina jaučia savo širdyje vaiko tėvui. Jeigu moteris negali susitaikyti su jo likimu ir su juo pačiu, tai vaikas gauna draudimą visam gyvenimui prisiliesti prie vyriškumo.

Ir netgi palanki aplinka, kurioje jis gyvena, negali kompensuoti jam to praradimo. Jis gali užsiimti vyriškomis sporto šakomis, antrasis mamos vyras gali būti nuostabus žmogus ir tikras vyras, galbūt netgi yra senelis ar dėdė, pasirengę bendrauti su berniuku, tačiau visa tai liks paviršiuje – kaip viso labo vyriško elgesio modelis. Širdyje vaikas niekada nedrįs pažeisti motinos uždėto tabu vyriškumui.

Bet jeigu moteriai visgi pavyksta įsileisti biologinį vaiko tėvą į savo širdį – vaikas pasąmoningai jaus, kad vyriškumas yra gerai. Pati mama palaimino. Dabar, sutikdamas gyvenime vyrus: senelį, draugus, mokytojus ar naują mamos vyrą, vaikas kalės per juos pasikrauti vyriškumo srauto.

21. Vienintelis dalykas, kuris turi reikšmę – kokį vaiko tėvo vaizdinį motina laiko savo širdyje. Prileisti vaiką prie tėvo vyriškumo srauto mama gali tik su sąlyga, kad širdyje ji gerbia vaiko tėvą ar bent jau palankiai į jį žiūri.

Jeigu taip nėra, tai visiškai beprasmiška sakyti vyrui: „Eik, pažaisk su vaiku. Nueikite drauge pasivaikščioti“. Ir panašiai. Tėvas šitų žodžių neišgirs. Kaip ir vaikas.

Poveikį turi tik tai, ką priima širdis.

Ar palaimina mama tėvą ir vaiką tarpusavio meilei? Ar prisipildo motinos širdis šiluma, kai ji mato, koks panašus jos vaikas į tėvą?

Jeigu tėvas pripažintas, tai dabar mažylis pradės aktyviai pildytis vyriškumu. Dabar vystymasis pasuks vyrišku keliu, su visais vyriškais ypatumais, įpročiais ir niuansais. Kitaip sakant, dabar berniukas pradės skirtis nuo to ankstesnio, gyvenusio mamos moteriškume ir darysis vis labiau panašus į tėvo vyriškumą.

Šitaip užauga vyrai su stipriai pasireiškiančiomis vyriškomis savybėmis.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI