Kai baimė kontroliuoja gyvenimą

Kiekvieną sykį, kai leidžiame baimei kontroliuoti gyvenimą, mokame už tai konkrečią kainą. Kokią? Tampame nelaimingi, jausdami, kad tuščiai švaistome gyvenimą, nuotaika pastoviai kaitaliojasi, pergyvename visiškai nereikalingas dramas ar dar blogiau – jaučiamės ištuštėję ir atstumti. Kadangi baimę jaučia visi, dėl to, laikui bėgant, nustojame suprasti, iki kokio laipsnio ji mus užvaldė.

Kritikuojame. Kritikuoti save ir kitus – labai paplitęs reiškinys mūsų visuomenėje, į kurį jau net dėmesio niekas nebekreipia. Mes laikome tai visiškai normaliu dalyku. Tačiau bet kokia mintis, kurios pagrindas yra smerkimas – tai dar vienas žingsnis, atitolinantis nuo kitų žmonių ir priartinantis vienatvę. Mes prisigalvojame pernelyg didelių lūkesčių žmonių atžvilgiu, o kai jie nepasiteisina – smerkiame ne save už savo fantazijas, o žmones, kurie tų fantazijų kažkodėl nenori įgyvendinti, kritikuojame juos, tačiau jokie skundai, jokia kritika niekada nesuteikia pasitenkinimo jausmo. Baimė, slypinti už viso šito – tai pergyvenimas, kad esame nepakankamai geri. Ir mes stengiamės išaukštinti save, pažemindami kitus.

Plaukiame pasroviui. Stabilumas gyvenime labai svarbus. Tačiau tai nereiškia, kad turime gyventi, kaip įpratome, net jeigu nesijaučiame gyvais žmonėmis. Idealiu atveju turėtume jausti stabilumo šaltinį viduje ir tokiu būdu jaustis laisvais ir trokšti pažinti naujas veiklas, vietas, profesijas, kad galiausiai susirastume, kas mums geriausiai tinka. Vienintelis būdas suprasti, ar gyvename skatinami baimės – stebėti savo jausmus. Jeigu su džiaugsmu atsibundate rytais ir mėgaujatės diena – esate teisingame kelyje. O jeigu nejaučiate motyvacijos, jeigu kiekvieną dieną slegia mintys apie tai, ką šiandien teks įveikti – jūsų gyvenime viešpatauja baimė.

Įstrigote kažkokioje situacijoje. Baimė gali priversti įstrigti kokiuose nors santykiuose ar kokioje nors veikloje. Taip nutinka, kai kritiškas vidinis balsas skamba garsiau už širdies šnabždesį. Labai svarbu mokytis suprasti savo protą ir širdį. Tik tada suardysite ydingą ciklą, kurio pagrindas – baimė.

Nekalbate to, ką norite kalbėti. Pažvelgus į savo gyvenimą iš šalies, galima pastebėti, kaip dažnai dauguma mūsų neišsako savo nuomonės, bijodami užgauti kieno nors jausmus ar susilaukti nepritarimo. Įdomiausia, kad žmonės, kuriuos bijome įskaudinti, irgi turi tokių žmonių, kuriuos bijo užgauti. Tokiu būdu mes visi laikome paėmę vienas kitą įkaitais. Tačiau mes juk ne šiaip gimstame su savo svajonėmis. Ir tik mes vieni galime jas įgyvendinti. Kai elgiatės taip, kaip liepia širdis, jūs dar ir kitus savimi įkvepiate. Pasaulis yra būtent toks, o mes viską komplikuojame.

Jaučiate stresą. Stresas – tai proto būsena. Mes patiriame stresą, kai verčiame save daryti kažką neteisingo. Arba teisingo, tačiau iš baimės, kad nepasiseks, dėl to pradedame vis daugiau ir daugiau dirbti. Jaučiame stresą, kai pernelyg skubame arba kažką atidedame, arba vengiame to, kuo nenorime užsiimti. Svarbu pažvelgti į savo gyvenimą taip, kad pamatytume streso šaltinį ir atitinkamai pasikeistume.

Šaltinis