Kai dukra praranda tėvą

Žmonės gali kalbėti neteisingus dalykus

Tačiau tu negali jų kaltinti. Netgi kai žmonės užjaučia tave iš visos širdies, jie nesąmoningai tave skaudina.

Po penkių minučių nuo tėvo mirties, išėjau iš jo palatos atnešti vandens, atitrūkti nuo slogučio, apsimesti, kad visa tai nerealu. Aš paprasčiausiai ėjau. Ir štai, kada jau grįžau pas tėvą, medicinos sesuo pasivedėjo mane į šalį ir pasakė: „Aš tavo tetos draugė. Žinau, ką jauti. Mano senelis mirė prieš pusmetį. Vėžys – tai siaubinga”.

Ką gi, mano tėtis mirė KĄ TIK. Už 5 metrų nuo tos vietos, kur kalbėjomės. Jo nebegyvas kūnas iki šiol, ten guli. Ir kažkas drįsta man aiškinti, kad žino, ką jaučiu? Aš pati, po galais, nežinau, ką jaučiu!

Aš galvoju: „Eik tu žinai kur…”

O garsiai sakau: „Ačiū”.

Kiekvienas turi savo patirtį ir netgi jei mirė jūsų artimas žmogus tokiomis pačiomis aplinkybėmis, jūs negalite jausti to paties, ką jaučiu aš. Pas jus gali būti visiškai kitokie santykiai su tuo žmogumi, visiškai kita emocijų sistema. Dėl to paprasčiausiai patylėkite.

Tavo galvoje tarsi sukasi kino juosta

Jeigu jums teko sulaukti „to paties” skambučio, jeigu jums kada nors pasakė „paskambinti visiems artimiesiems ir paraginti, kad skubiai atvažiuotų”, jeigu jūs kada nors patekote į situaciją, kurios negalėjote kontroliuoti ir viskas aplinkui pavirto tikru siaubu – tada jūs galite suprasti šį jausmą.

Kaip dukras mus auklėja, kad tėtis – tai uola ir atrama. Tikro vyro įsikūnijimas. Tai mūsų herojus.

Ir matyti jį paskutinėmis gyvenimo minutėmis… Tai apverčia viską, ką galvojai, ką žinai apie šį pasaulį.

Taip neturėjo būti. Niekada. Tavo tėtis turi būti nenugalimas. Jis tramdo monstrus po tavo lova. Jis laiko tavo ranką taip, kad tu nieko nebijai. Jis gina tave nuo skriaudėjų mokykloje. Ir dabar priešais tave – ne jis.

Ir staiga pasijunti nekomfortiškai. Pasijunti silpna. Trapia, pažeidžiama.

Vaizdas su juo tokiu – tokioje būsenoje – persekios tave dar ilgai. Ir suksis galvoje iš naujo ir iš naujo.

Motinos liūdesys gali sudaužyti tau širdį

Jų santykiai buvo ne šiuolaikiniai, ne tie, kurie subyra per kelis metus. Jie kartu užaugo. Jie pergyveno tiek daug naujų dalykų drauge. Jie gimdė vaikus. Auklėjo juos. Mano tėvai kartu išgyveno 42 metus.

Dėl to, kai tavo tėvas miršta, tai miršta ir didžiulė dalis mamos. Ji jaučiasi nepilna. Ji nežino, kaip be jo gyventi. Ji liko be didelės dalies savęs, kurios niekuo neįmanoma pakeisti.

Ir tai sudaužys tau širdį.

Tu gali pykti

Tu gali neapkęsti viso pasaulio. Tu gali kaltinti Dievą. Tave erzins visi – praeiviai ir draugai, kurių tėvai dar gyvi. Tu niekinsi juos dar labiau, jeigu jie nevertina savo tėvų ir mėginsi atvesti juos į protą.

Sutikusi apgailėtinus žmogelius tu gali galvoti: „Kodėl gyvas tu, o ne mano tėvas?” Ir neapkęsi savęs už tokias mintis.

Tu gali pyktis su broliais/seserimis

Kiekvienas išgyvena sielvartą savaip. Bet neverta pamiršti tarpusavio ryšių. Neleiskite, kad skausmas išskirtų. Puoselėkite bendrus prisiminimus.

Tau teks suaugti

Netikėtai viskas tampa realu. Visi formalumai gali užgriūti tavo mamą ir tavo uždavinys – jai padėti.

Gali sunaikinti save mintimis „o kas būtų, jeigu…”

Tai nepadės. Praeitis – praeityje, visa tai jau įvyko. Daug kas linkę manyti: „Jei padaryčiau štai tą… Tada…” Tačiau skausmo pergyventi tai niekaip nepadės. Tai tik viską komplikuos, jeigu pradėsi dar ir kaltinti save. Tu negali grįžti atgal, tu padarei viską, ką galėjai.

Viskas bus gerai

Tu pradedi galvoti apie tėviškos meilės jėgą. Gali matyti vaikus gatvėje ir galvoti, kaip tavo tėtis žaidė su tavimi, kai buvai maža. Tu suvoki jo atsidavimą ir pasiaukojimą. Suvoki gyvenimo vertę. Supranti, kad laikas gydo. Pradedi vertinti viską, ką turi šiame gyvenime ir stengies gyventi taip, kad tėtis tavimi didžiuotųsi.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *