Kai mama išsilieja iš krantų. Buitinis vaizdelis

Būna, kad mama puola į neviltį. Nes ji irgi ne geležinė.

Paprastai prie to priveda ištisa grandinėlė įvairiausių įvykių.

Pavyzdžiui, ryte kai kas labai mažas ilgai lindėjo vonioje, o paskui kategoriškai atsisakė rengtis suknelę, nes norėjo būtinai vakarykštės, jau išskalbtos, ir dėl to vis dar drėgnos. Paskui, kai ši drama buvo šiaip ne taip įveikta, ta pati mažoji ilgai knebinėjosi lėkštėje su kiaušiniene ir baigiantis pusryčiams numetė duonos riekę su sviestu ant grindų.

Paskui mamai paskambino kurjeris ir pakankamai chamiškai pranešė, kad šiandien neatvažiuos, o atveš užsakytą prekę rytoj, nes jūsų tokių daug, o jis tik vienas. Ir nors mama iškart perskambino į firmą ir išsakė viską, ką apie ją galvoja, tačiau nuosėdų liko.

Po to išaiškėjo iškart du dalykai: visų pirma, višta, nupirkta vakar ir pasmerkta tapti šios dienos pietumis, pakvipo taip, kad vargu ar sugundytų netgi palaidus šunis, kai bus išmesta į tą konteinerį, kur jai ir vieta. O antra – darbe viskas nuėjo po velnių ir reikia tučtuojau kažką su tuo daryti.

Mama sukuria pietus iš oro, spręsdama darbo klausimus telefonu ir linksmindama vaiką, o čia kaip tik ateina laikas bėgti į mokyklą parsivesti vyresniosios, tačiau mažosios tai nejaudina, nes ji nori žaisti, o paskui, kai vis dėlto sutinka eiti, paaiškėja, kad jai reikia ant puoduko, ir sėdėti ji ant jo ruošiasi ne mažiau kaip pusvalandį, ir būtinai susitempusi visus savo mėgstamiausius 12 žaisliukų.

Kai pagaliau visas privalomas ceremonialas atliktas (atsigerti prieš kelionę – šitų pirštinių nenoriu – po galais, kur tos kelnės prapuolė – oi, atrodo, piniginę pamiršau), abi bėga pasiimti vyresniosios, paskui vaikštinėja, perka produktus, grįžta namo, mama apžvelgia paklaikusiomis akimis butą ir supranta, kad būtų paprasčiau viską nugriauti ir pastatyti iš naujo, negu sutvarkyti. Vaikai sėda pietauti prie stalo ir tuo pačiu kivirčytis, kadangi, savaime aišku, abiem dukroms reikalingas vienas ir tas pats šaukštas. Mama bando jas apraminti, tačiau pas abi – sava teisybė. Pagaliau visi valgo ir stoja laikina tyla. Mažoji šiaip ne taip suvalgo sriubą, imasi košės, tačiau matosi, kad valgyti nebenori – ne tiek valgo, kiek terlioja košę po lėkštę ir netgi stalą, ir jai labai dėl to linksma.

Ir čia mama išsilieja iš krantų.

Iš pradžių išbara mažąją. Paskui rėkia apie tai, kad visi jūs kiaulės ir ji gyvena kiaulidėje. Kad ji nieko daugiau neveikia, tik tvarkosi ir gamina valgyti. Kad negalima taip elgtis su maistu ir kito žmogaus darbu. Kad jai visa tai mirtinai įkyrėjo ir aš jau tiesiog nežinau… Pakeliui ji nuspiria ant grindų besivoliojančius žaislus, išsvaido knygas ir drabužius nuo sofos, paskui atsigula ant grindų ir guli jūros žvaigždės pozoje – darykite, ką norite, man jau dzin.

Prie stalo – tyla. Mažoji pradeda ašaroti. Vyresnioji padeda šakutę ir su užuojauta žiūri į mamą. Paskui paima mažosios šakutę – tos pačios mažosios, kuri nedavė jai mėgstamo šaukšto, amžinai ją mėgdžioja ir apskritai gadina gyvenimą – ir švelniai, švelniai jai sako:

-Nagi, dabar mes pavalgysime, o paskui nupiešime viską, ką suvalgėme. Duoną, bulves, arbatą… Gerai?

Mažoji žiūri į ją išplėstomis užverktomis akutėmis ir linkteli galvą. Ašaros džiūsta. Ji prisislenka arčiau ir glaudžiasi prie sesės. Vyresnioji jai šypsosi:

-Štai čia bus mūsų zoologijos sodas, o tavo burnytė – narvelis, gerai? Varome tigrą į narvelį! O dabar atvežė dramblį – įleidžiam jį į namus! O štai beždžionėlės – greičiau jas į savo vietas!..

Mama guli šalimais, dabar jau ji kūkčioja ir negali sustoti. Ji atsisėda ant grindų šalia vaikų ir iš visų jėgų spaudžia dukras prie savęs. Vyresnioji žiūri į ją tokiu atlaidžiu ir didžiulės meilės kupinu žvilgsniu, kaip žiūrėjo į mažąją seserį, glosto laisva ranka mamai plaukus ir kartoja:

-Tu pati geriausia mama pasaulyje, tu pati geriausia…

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI