Kai žmonės artimai bendrauja, draugauja ir myli, toks jausmas kad kalbėtis galima be pabaigos. O kai pavargsti kalbėtis, galima tiesiog dviese patylėti. Džiugina ir pokalbis, ir jauki tyla. O paskui kažkas nutinka (nusivylimas, išsiskyrimas, atvėsimas) – ir štai su nuostaba supranti, kad su šituo žmogumi visiškai nėra apie ką pasikalbėti! Kodėl taip atsitinka? Juk buvo šitiek įdomių bendrų temų!
Iš tikrųjų visos tos temos bazavosi ant dviejų pagrindinių – tai buvo pokalbiai apie vienas kitą. Kai žmogus mums brangus, galime kalbėti su juo apie jį, jo pomėgius, kaip jis supranta gyvenimą, ko baiminasi, apie ką svajoja, kokius patiria sunkumus, kokių turi trūkumų, žodžiu, apie viską, kas su juo susiję pačiose įvairiausiose sferose.
Lygiai taip pat įdomu su tokiu žmogumi kalbėtis apie save. Juk jis toks dėmesingas viskam, kas susiję su mumis. Dėl to mes su džiaugsmu atsiveriame.
Tiesą sakant, štai toks turtingas bendravimas, begalinis, apie viską pasaulyje, reiškia, kad du žmonės dalinasi vienas su kitu savais pasauliais. Mes atsiveriame žmogui, kurį tai džiugina ir patys džiaugiamės, kad žmogus mums atsivėrė. Beveik jokios kritikos, visiškas žmogaus pripažinimas. Iš esmės mes žavimės kito žmogaus pasauliu ir jo dėka patys save praturtiname. Labai daug kas iš to, kas patinka kitam, pradeda patikti ir mums. Ir atvirkščiai.
Kuo labiau mums patinka ir įdomi kita asmenybė, tuo daugiau bendrų temų su ja surandame. Tarkime, mums gali būti labai įdomu aptarti jos šeimą ar poilsį, kai tuo tarpu analogiški pokalbiai su kitais žmonėmis atrodo žiauriai nuobodūs.
Tačiau kur pradingsta visos tos temos, kai žmonės išsiskiria?
Viskas paprasta. Du žmonės vienas nuo kito užsidarė. Aš daugiau nebenoriu domėtis tavo pasauliu ir viskuo, kas su juo susiję – jausmais, mintimis. Ir nebenoriu tau rodyti savo pasaulio, jausdamas, kad tu elgiesi lygiai taip pat.
Daugiau nebėra to pripažinimo ir artumo, atvirumo. Viskas, ką pasakau – susiduria su pasipriešinimu. Ir sukelia atsakomąjį mano pasipriešinimą.
Štai taip ir pradeda atrodyti, kad nebėra apie ką kalbėtis. O juk taip ir yra. Juk iš esmės viskas, apie ką kalbamės su artimaisiais – tai apie save ir apie juos. Idėjos, pergyvenimai, troškimai, įvairūs apmąstymai – visa tai pokalbiai apie save.
O jeigu nebesinori apie save kalbėtis? Jeigu mintys atrodo kvailos, o kito žmogaus – tuščios. Jeigu į jo svajones ir viltis pradedame žiūrėti skeptiškai. Jeigu jo būgštavimai erzina. Štai tada iš tiesų nebėra apie ką kalbėti.
Meilė – tai kitam žmogui rodomas dėmesys. Pagal jo kokybę ir intensyvumą galima spręsti apie meilės laipsnį.
Dar norėtųsi pridurti, kad abipusis atšalimas – tai anaiptol ne nuosprendis. Šiame tekste aš tiesiog norėjau išsiaiškinti tą principą, pagal kurį mes „staiga” nebeturime apie ką kalbėti. Ir iš kur apskritai atsiranda tiek daug temų pokalbiams su tais, su kuriais mums įdomu.
