Kai pernelyg daug jausmų

Kartais nemalonūs įvykiai užgriūna kaip lavina: ligos, artimųjų netektis, nutrūkę santykiai… Visa tai sukelia emocijų audrą. Atrodo, kad griūna visas pasaulis, po kojomis atsiveria praraja. Mus paskandina jausmai, jie tampa nepakeliami, pavirsta dvasiniu arba fiziniu skausmu.

Jeigu nėra palaikymo, pagalbos ir neturite laiko atsipeikėti, asmenybė gali paprasčiausiai suirti. Kad išsigelbėtų nuo dvasinio skausmo, kažkas neria į depresiją, kažkas mėgina nuslopinti jausmus alkoholiu, darbu ar kokia nors kita priklausomybe, kažkas automatiškai išjungia jautrumą ir pradeda gyventi racionaliai ir mechaniškai.

Mūsų elgesys traumų metu priklauso nuo mūsų vaikystės patirties. Ir nuo taisyklių, kurių mes laikomės bei požiūrio į save pačius ir pasaulį.

Jeigu turėjote pakankamai gerą motiną, kuri jumis tikėjo, stodavo į jūsų pusę sudėtingais momentais, rūpinosi, suteikdavo galimybę eksperimentuoti, būdavo greta, jei to reikėjo, jūs greičiausiai išsiugdėte sugebėjimo pats save paremti ir palaikyti. Arba mokate susirasti palaikymo savyje, kituose žmonėse, kadangi mama padėjo jums susiformuoti viduje sveiką atramą, „šerdį“.

  • Jūs suvokėte savo vertingumą;
  • Išmokote tikėti savimi ir pasitikėti pasauliu;
  • Jūs įsitikinęs, kad visada turite pasirinkimą;
  • Mokate veikti ir jausti atsakomybę už savo veiksmus;
  • O klaidos jums – ne katastrofa, tai tik ženklas, kad kažką reikėtų daryti kitaip.

Sudėtinga atsilaikyti traumuojančiose situacijose tiems, kurie neturėjo laimingos vaikystės. Šiuo atveju visos išvardintos nuostatos pakeičiamos kitomis:

  • Pasaulis pavojingas;
  • Aš absoliučiai nieko nekontroliuoju;
  • Aš nevertingas;
  • Aš visada kaltas;
  • Aš niekam tikęs;
  • Manęs niekas niekur nepriims…

Baimės ir nepasitikėjimas neleidžia bandyti kažko naujo, įgyti naujos patirties. Verčia vengti skausmo, kuris gali kilti kontaktuojant su pasauliu, savimi ir kitais žmonėmis.

Ir tada žmogus stengiasi išsaugoti trapią pusiausvyrą, abejotiną komforto būseną, eikvodamas tam didžiąją dalį jėgų. Rezultatas – gyvenimas tampa našta. Bet koks nuotykis gali tapti išbandymu, pats gyvenimas tampa tarsi laukimo sale geležinkelio stotyje, belaukiant, kol atvažiuos tikrojo gyvenimo traukinys.

Tačiau nepriklausomai nuo to, kokios patirties įgijome vaikystėje, mes visgi daug ką galime nuveikti savo labui ir susikurti tokį gyvenimą, kokio norisi.

Rūpinkitės savo gyvenama aplinka, suburkite „savų“ žmonių ratą – žmonių, kurie jus gali suprasti ir palaikyti. Su kuriais galėsite pasidalinti slapčiausiais pergyvenimais. Tegu tai bus viso labo vienas ar du artimieji, tačiau tai bus „jūsų šutvė“.

Kai bloga – eikite į žmones. Išeikite į gatvę ir būkite tarp žmonių. Ieškokite bendrijų, artimų jums savo dvasia, savo veikla, žmonių, kurie turi panašią patirtį. Esame socialinės būtybės, dėl to mums taip reikia vienas kito palaikymo, kad galėtume jaustis įsitraukę į kitų žmonių gyvenimus.

Daug žmonių patiria gyvenimišką anoreksiją – nebejaučia ko ir kaip nori. Susigrąžinkite vaikišką smalsumą, prisiminkite, kaip reikia matyti, girdėti, jausti pasaulį. Atgykite! Ir tada išmoksite išgirsti savo pačių pojūčius. Nueikite į vaikų aikštelę ir pasižiūrėkite, kaip mažyliai nuoširdžiai stebisi kasdieniniais garsais, įvykiais, vaizdais. Perimkite iš jų šiuos įpročius ir reakcijas. Ir pasaulis nušvis naujomis spalvomis.

Keiskite įpročius žingsnis po žingsnio. Ir nauji įpročiai pakeis jus.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI