Kai tėvai aiškinasi santykius

Vaikams barniai yra baisiau už rykštes. Būtent taip ir jausdavausi tomis ilgomis dienomis, kai tėvai aiškindavosi santykius. Jų vertybių sistemoje atviras konfliktas priklausė tiems reiškiniams, kurie yra, be abejo, draudžiami, dėl to apsikeitę keliomis bendromis frazėmis, kurias, kaip buvo tikimasi, pašnekovas turėjo reikiamai iššifruoti ir atsiprašyti, tėvai nutildavo, surengdami vienas kitam, o tuo pačiu ir man daugiadienį nekalbadienį.

Kodėl man? Ogi todėl, kad atsakomybę už visas šeimos bėdas tiesiogiai ar netiesiogiai suversdavo būtent man. Aš blaškiausi tarp abiejų tėvų, tuščiai bandydama juos sutaikyti, pralaužti ledinę tylėjimo sieną, tačiau visi bandymai buvo nesėkmingi. Po kokios savaitės konfliktas palaipsniui užgesdavo, kad po kurio laiko įsipliekstų su nauja jėga.

Pamenu savo vaikišką neviltį ir pasmerktumo jausmą, kurie lydėjo mano – 11-12 metų vaiko – svarstymus, ką reikės daryti, kai tėvai išsiskirs. Apie „jeigu išsiskirs“ nebuvo kalbos, mūsų namuose siautė 12-os balų uraganas, tėtis tiesiai pasakė, kad su mama gyventi daugiau nebegali, o mane tiesiogine prasme plėšė į gabalus du prieštaringi jausmai. Širdimi norėjau po skyrybų likti su tėčiu, jis man buvo daug artimesnis. Tačiau protu puikiausiai supratau, kad tokios dvigubos „išdavystės“ mama nepakels ir kad ją palikti iš mano pusės bus niekšybė. Tada atėjo absoliučiai suaugusio žmogaus sprendimas, kad turiu pasiaukoti, atsisakyti visų savo norų, kad tik mama netaptų dar labiau nelaiminga. Nuo šios minties mane vos ne tiesiogine prasme iš naujo apgaubė kapo duobės šaltis…

Tėvai taip ir neišsiskyrė, net nežinau, ar tai gerai. Buvo dar ir kita išeitis iš situacijos – išmokti tėvams rasti bendrą kalbą ir toleruoti vienas kito netobulumą, tačiau čia jau iš nemokslinės fantastikos srities.

O dar iš ankstyvos vaikystės pamenu siaubą, kuris mane apimdavo, išgirdus pirmuosius šeimyninių barnių garsus. Namai, šeima, visa tai, kas atrodė taip patikima, tvirta ir saugu, staiga susvyruodavo, imdavo kelti grėsmę ir viso šio siaubo priežastimi buvau aš. Gal tikrai būtų geriau, jei negimčiau…

Tapusi vyresnė ir perkaičiusi begalę visokių protingų knygų, aptikau savo tuometinių pojūčių patvirtinimą. Visi gydytojai ir pedagogai, kurie užsiima ankstyva vaikyste, nesusitarę tvirtina vieną ir tą patį. Dėl natūralaus vaikiško egocentrizmo, mažylis būtent save laiko visų aplinkui jį vykstančių įvykių centru ir priežastimi. Dėl to jei svarbiausi žmonės pasaulyje – mama ir tėtis – barasi, tai vykti gali tik dėl vienos priežasties – dėl to, kad vaikas beviltiškai blogas, nepateisino vilčių ir apskritai nereikėjo jam gimti. Suprantama, visa tai vyksta ne sąmonės lygmenyje, vaikas tam dar per mažas ir nemoka apvilkti jausmų tinkamais žodžiais. Tačiau tokio vaiko elgesys keičiasi kardinaliai. Kažkas tampa nuliūdęs ir tylus, kitas atvirkščiai – pradeda išgyventi audringo įniršio ir pykčio pliūpsnius, kažkas graužia nagus, kažkas gali ir į kelnes šlapintis, kažkam sutrinka miegas arba užmigti gali tik tėvų lovoje. Kažkas nei dieną, nei naktį neatsitraukia nuo vyresnių, reikalaudamas nuolatinio fizinio kontakto, kažkas tuština cukraus atsargas, malšindamas saldumynais dvasinį skausmą…

O sunkiausiais atvejais vaikui gali nesąmoningai kilti nenoras gyventi, siekis greičiau palikti šį pasaulį ir tuo pačiu išlaisvinti tėvus, padaryti juos laimingais. Iš čia kyla ir sunkios ligos, ir polinkis rizikuoti paauglystėje. Ne visiems, žinoma, tačiau daugumai visu tuo maskuojamas troškimas išnykti, liautis painiotis tėvams po kojomis.

Svarbiausia, kad tokia konfliktiška vaikystė suformuoja augančiam žmogui įsitikinimą, jog aplinkinis pasaulis pilnas neįveikiamų grėsmių, kad visi žmonės nusiteikę priešiškai, o šeimos kūrimą neišvengiamai lydi nesupratimas ir konfliktai. Tai gal velniop ją, šeimą, kad ramiau gyventųsi?

Kyla klausimas, ką gi mums, tėvams, daryti tokioje situacijoje, kaip apsaugoti vaikus nuo savo kivirčų? Savaime aišku, gyvenimo be konfliktų nebūna, ypač pirmaisiais metais, kai sutuoktiniai dar tik mokosi derintis vienas prie kito, kartas nuo karto rimtai susikibdami. Svarbiausias atsakymas duotas dar pačioje krikščionybės aušroje – „ir laimėje, ir nepritekliuje“. Daug kas tą nepriteklių supranta kaip problemas, ligas ir tai, žinoma, teisinga. Tačiau mūsų svarbiausia ir sunkiausia bėda – tai mūsų charakteriai – išdidūs, nenuolaidūs, egoistiški. Ir pakentėti, kažkur nutylėti, kažką juokais nuleisti ir sušvelninti bręstantį kivirčą – štai čia ir yra pati svarbiausia pareiga.

Tačiau ką daryti, jei bendros kalbos surasti nesigauna, o viduje jau kunkuliuoja susierzinimas, kuris veržiasi į išorę? Kaupti jį savyje ar demonstruoti aplinkiniams? Galiu pasakyti viena – jokiu būdu nekaupti. Tačiau ir išlieti pyktį reikia su protu. Ne ant vyro ar vaikų, kurie galbūt išties prasikalto, o į neutralią ir saugią aplinką. Parėkauti, palaužyti šakas kur nors miške, užsiimti energinga sporto šaka, šokiais, nesvarbu. Svarbiausia – išsilieti fiziškai, pašalinti fizinę įtampą. Jeigu to padaryti dėl kažkokių priežasčių neįmanoma, bent jau pasiimkite popieriaus lapą ir užrašykite viską, kas jus taip smarkiai siutina ir erzina. Ir pasistenkite suprasti, kodėl būtent šis momentas jus taip stipriai užkabino. O kai praeis pirmas įniršio pliūpsnis, tada jau galima pasikalbėti su sutuoktiniu, nenusiritant iki kaltinimų, o ramiai paaiškinant, kas būtent jums nepatiko, kodėl nepatiko ir kokiu būdu norėtųsi išvengti panašių nemalonumų ateityje.

O svarbiausia – nesiaiškinkite santykių vaikų akivaizdoje, ypač demonstratyviai trankydami duris ir „išeidamos gyventi pas mamą“. Jei vaikas visgi tapo barnio liudininku, svarbiausia, ką galima padaryti – nuraminti, paaiškinti, kad nieko baisaus neįvyko, kada mama su tėčiu kaip ir anksčiau vienas kitą myli, kaip ir jį, vaiką, ir kad po griaustinio visada iš už debesų nušvinta saulė.

Ir dar būtų gerai mums visiems nepamiršti, kad nėra pasaulyje tokių dalykų, kurie būtų verti sugadintų santykių, suardytų nervų ir skaudžių įžeidžiančių žodžių, kuriuos įniršę svaidome tiems, kuriuos laikome brangiausiais pasaulyje žmonėmis. Ir kad švelnumu, meile bet kokią problemą galima išspręsti kur kas greičiau ir lengviau negu barniais ir keiksmais.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti