Kai tėvai žino, kaip tau teisingiau gyventi

Į kabinetą jie atėjo dviese – tėvas ir sūnus. Tėvas atrodė nuoširdžiai sunerimęs. Sūnus – abejingas. Aš kažkodėl iškart nusprendžiau, kad tas abejingumas apsimestinis. Tikriausiai dėl to, kad sūnaus amžius (iš pažiūros 13-14 metų) leido įtarti paaugliškus karus su tėvais ir permanentinį tėvų pasipiktinimą tuo, kad jų atžala yra visiškai ne tokia, kokios jie tikėjosi ir elgiasi ne taip, kaip turi elgtis, vadovaujantis tėvų patirtimi.

Iš pradžių viskas liudijo mano pirminės hipotezės naudai.

-Jis bėga iš pamokų! Įsivaizduokite, tokį didelį berną reikia tiesiog už rankos nuvesti iki pat mokyklos durų! Man gėda, o jam vienodai šviečia. Ir visą laiką meluoja. Meluoja netgi po to, kai jo melą demaskuoja. Spekuliuoja savo sveikata: ryte permanentiškai skauda galvą ar pilvą. Motina kurį laiką patikėdavo, leisdavo neiti į mokyklą, kol aš nepadariau tam galo…

-Ir kur tu norėtum nueiti vietoje mokyklos? – paklausiau berniuko.

Jis net prasižioti nespėjo, kai įsikišo tėvas:

-Mes su motina abu dirbame. Jis paprasčiausiai grįžta namo ir drybso ant sofos priešais televizorių.

-O kaip su draugais? Ar kompiuteriu? – pasitikslinu aš.

-Ne, kompiuteriui mes jau seniai įvedėme slaptažodį. O draugai – jie visi mokykloje.

-Jokios „blogos kompanijos“?

-Jokios!

-Ką jis mėgsta?

-Debiliškus kompiuterinius žaidimus! Anksčiau lyg ir gyvūnus mėgo, o dabar net jo žiurkėną motina prižiūri. Nieko daugiau, tiktai sofa! – ryžtingai pakartojo tėvas. – Jis man pats neseniai pasakė. Aš raginau: užsirašyk į kokį nors būrelį, sekciją, sportu užsiimk, nesveika juk šitiek sėdėti. Arba, štai, kompiuteris – jeigu jau jis tau taip patinka, tai užsirašyk į kokį nors programavimo klubą… Jis anksčiau muzikos mokyklą lankė, šachmatus, papildomai anglų kalbą mokėsi. Viską metė. Aš jo klausiu: Andriau, ko tu apskritai nori? O jis – kad nuo manęs visi atsikabintų ir galėčiau ant sofos gulėti! O akys tokios apsiblaususios, kaip pas padvėsusią žuvį…

Išprašiau tėvą į koridorių ir pradėjau pokalbį su berniuku. Jokių konfliktų nei mokykloje, nei netgi namuose neišryškėjo. Taip, lankyti mokyklos ir mokytis nesinori. Ir muzikuoti nesinori (ir nesinorėjo niekada, tėvai privertė). Ir į šachmatus nesinori. Ir į programavimą. Ir apskritai niekur. Ne, su tėvais jokių konfliktų, tiesiog jie kabinėjasi, kad berniukas lankytų mokyklą ir pamokas ruoštų. Jis juos, aišku, supranta ir nepyksta, jie daug dirba, nervinasi, kreditas už butą kabo…

Depresija? Daug skaičiau profesionaliuose žurnaluose apie tai, kad išsivysčiusiose šalyse depresija sparčiai jaunėja ir virto praktiškai epidemija… Jau ir mus pasiekė? Ar, visgi, tai kažkas baisiau už depresiją? Juk būtent šitaip, vis didėjančiu nesidomėjimu gyvenimu, pasižymi šizofrenija… Išsigandusi savo prielaidų, skubiai atlikau testus Andriui pačiu paprasčiausiu klausimynu apie depresiją. Lyg ir sutampa…

Išsiunčiau į koridorių Andrių ir labai atsargiai, tačiau primygtinai pasiūliau tėvui nuvesti sūnų pas psichoneurologą. Tėvas, priešingai nei būgštavau, žodžio „depresija“ neišsigando. Greičiau apsidžiaugė, jį išgirdęs. „Tai čia viso labo liga? Ją galima tabletėmis išgydyti? Didžiulis ačiū, kad padėjote išsiaiškinti, nes mes jau nežinojome, ką daryti…“

Jie išėjo, o aš smarkiai abejojau dėl to „padėjote išsiaiškinti“.

Sekantį kartą atėjo tėvas ir motina, be Andriaus.

-Viskas blogai. – pradėjo tėvas nuo slenksčio. – Psichoneurologas iškart išrašė tablečių. Nuo jų pasidarė tik dar blogiau (ne depresija! – supratau aš). Jis iš pradžių buvo kažkoks išvis sulėtėjęs, pristabdytas, o paskui pasidarė agresyvus. Kreipėmės į psichiatrą – pagal atsiliepimus jis buvo labai geras specialistas būtent paauglių srityje. Psichiatras paaiškino, kad pavojaus varpais skambinti kol kas per anksti, tačiau kai kas kelia nerimą. Išrašė kitų vaistų. Nuo jų Andriui pasidarė ramiau, netgi tam tikrą laiką nepraleidinėjo pamokų, o paskui staiga atsisakė gerti tabletes, vėl pradėjo bėgti iš pamokų, o kai mes ėmėme spausti, prasidėjo kalbos apie savižudybę, apie tai, kad jis nebenori gyventi…

„Po paraliais!“ – tik tai ir atėjo į galvą tuo momentu. Tokioje situacijoje savižudybės grėsmė tikrai labai reali. Ir ką jiems dabar pasakyti?

-Andrius kategoriškai atsisako gultis į ligoninę, prievarta jį ten nutempti fiziškai negaliu, o štai pas jus ateiti jis sutiko, kadangi gyvename visai šalia, toli važiuoti nereikia.

(O aš jau vos nepradėjau puikuotis tuo efektu, kurį padariau paaugliui vos per vieną trumpą pokalbį)

Atvežė.

-Nenoriu taip gyventi. Geriau pasikarti. – per tą laiką, kol nesimatėme, Andrius gerokai ištįso.

-Ką reiškia „taip gyventi“?

Paauglys tylėjo. Man pasirodė, kad šį kartą jis ne „nenori“, o negali, neranda reikiamų žodžių. Ir labai nori, kad aš jam paprieštaraučiau. Prisiminusi, kad kažkada jis domėjosi gyvūnais, papasakojau jam, kaip kitados teko padirbėti cirke, apie cirko žmones, apie garsios dramblės Krospi mirtį zoologijos sode, apie tai, kaip mes visi, netgi nusenęs dramblys Sjunis, bandėme ją gelbėti…

-Taip irgi nenori?

-Taip aš norėčiau, bet juk tai… – Andrius staiga pakėlė balsą, akys sublizgo. – O jūs nemeluojate? Taip iš tikrųjų būna?!

-Kaip būna? – nieko nesupratau. – Kad kažkas zoologijos sode dirba? Žinoma, būna, – nusijuokiau. – Jeigu tai zoologijos sodas, žvėrys, tai kažkas ir dirbti ten turi…

-Ne! Aš apie tai, ką papasakojote apie save. Jūs neįstojote iš pirmo karto, nuėjote dirbti ten, kur įdomu… Į cirką… Argi taip būna?!

-O Viešpatie! – tyliai sukuždėjau. – Nagi, pasakok nuo pat pradžių…

Priešais mane sėdi Andriaus tėvai. Kalbamės.

-Jaunystėje turėjau bičiulį. – pasakoju jiems. – Jis užaugo nedideliame kurortiniame miestelyje. Pasibaigus kurortiniam sezonui, viskas ten sustodavo. Koma. Tyla, nukritę pageltę lapai. Jis nuėjo į pirmą klasę. Mokytoja buvo ne vietinė. Jis ją įsimylėjo. Mokytoja sakydavo: svarbiausia, vaikai, gerai mokytis! Jeigu nesimokysite, tapsite kiemsargiais ir šluosite gatves. Bičiulis sutriko: būti kiemsargiu ir šluoti rudeniu kvepiančius nukritusius lapus ne taip jau blogai, tačiau dievinama mokytoja sako, kad tai blogis. O būti turtingam ir nieko neveikti visiškai nesinorėjo, berniukas buvo aktyvus. Atėjo laikas ir jis jau turėjo tris aukštuosius diplomus, dėstė viename iš sostinės teatrų. O tada, vaikystėje, nežinodamas, ką pasirinkti, verkdavo iš bejėgiškumo…

-Jūs pasakėte savo sūnui, kad gyvenimas – žiaurus. Žmogus jame iš principo negali daryti tai, ko jam norisi. Jūs daug kartų kalbėjote Andriui, kad negalite pakęsti savo darbo, tačiau sąžiningai dirbate, nes jis gerai apmokamas ir tai suteikia galimybę jūsų šeimai valgyti, gerti, atostogauti prie jūros ir gauti kreditus…

-Aš norėjau tapti gydytoja, tačiau į mediciną be pažinčių tada buvo neįmanoma įstoti. – sutrikusi prakalbo motina. – Ir dar landšafto dizainas, bet čia juk reikėjo gerai mokėti piešti… Galiausiai tapau buhaltere. O kaip kitaip moteris gali padoriai uždirbti? O gal tikrai reikėjo pamėginti į mediciną?..

-O aš išvis nenorėjau niekuo tapti. – prisiminė tėvas. – Nebent futbolininku, bet juk tai nerimta. Paskui tėvai pasakė – reikia baigti universitetą, aš įstojau, nesigailiu, man paskui labai pravertė.

-O apie kiemsargius jam jūs pasakėte?

-Taip. Aš pasakiau, kad jo net į kiemsargius nepaims: ten visas vietas migrantai užėmę.

-Ir dabar jūs stebitės, kad Andrius kažkodėl nenori gyventi to gyvenimo, kurį jūs jam siūlote kaip vienintelį variantą? Jis jumis, tėvais, pačiais svarbiausiais žmonėmis savi gyvenime, patikėjo, suprantate? Tai ir yra baisiausia.

-Bet ką gi dabar mums daryti? Ką jam pasakyti? Kad viskas, ką sakėme anksčiau – netiesa?

-Žodžiai nieko nereiškia. Jis jų daugiau nebegirdi. Svarbūs jūsų darbai, jūsų jausmai. Sutelkite visus rezervus. Jūs – keliaujate į dizaino kursus ar į kokią nors fitoterapiją. Namuose detaliai pasakojate visus savo įspūdžius. O jūs – susirandate mėgėjišką futbolo komandą „kam virš 30“, lankote treniruotes ir dalyvaujate varžybose. Arba, jeigu nerasite, organizuokite ją tiesiog savo kvartale, kieme. Parodykite jam visus žmones, iš tų, kuriuos pažįstate ir kurie myli savo darbą. Palaikykite ir paremkite bet kokį, net patį kvailiausią projektą, kurį jis jums pasiūlys kaip jūsų pastangų testą ir savo paauglišką protestą tuo pat metu. Pradėkite, pagaliau, kažką daryti, velniai griebtų, kol jis rimtai per venas skustuvu nebrūkštelėjo! Ir pas mane jis gali ateiti, ne iš reikalo, šiaip sau, jeigu nori.

Praėjus pusei metų, Andrius prisivėrė auskarų į visas įmanomas ir neįmanomas kūno vietas. Išsitatuiravo petį. Nusidažė plaukus mėlyna spalva. Apsirengė juodais odiniais drabužiais nuo galvos iki kojų. Laiką leido su draugais kažkokiuose sugriautuose ar dar nebaigtuose statyti namuose miesto pakraštyje. Įprastas paauglys. Skubiai stengėsi atsigriebti už visą tą ant sofos pradrybsotą laiką. Per paskutinį vizitą pas mane prisipažino, kad nori tapti psichologu.

-Tavęs, taip atrodančio, net kiemsargiu nepaims! – nusijuokiau.

-Aha! Taip tavimi ir patikėjau! – nusijuokė ir jis. – Viskas, bėgu. Reikia dar į tėvuką paspoksoti, jis šiandien vartuose stovi.

Ir išdūmė sirgti už tėvą, kuris visiškai netikėtai tapo kiemo futbolo komandos žvaigžde.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI