Mielosios moterys, ypač netekėjusios, bevaikės, negražios ir storos. Jeigu skaitote tinklapius apie lyčių nelygybę ir vyrų priekabiavimą, jūs kalate paskutinį vinį į savo asmeninės laimės karstą. Jūs ir taip niekam nereikalingos, jus ir taip visi aplenkia iš tolo ir vietoje to, kad pripažintumėte savo nepatrauklumą ir kažką su tuo darytumėte, pradedate skaityti visas tas baisybes.

Suprantu, kad norisi išsiaiškinti, kodėl jūsų niekas nemyli. Norisi kažkuo užpildyti tuštumą širdyje. Gaila, kad po tokių „feminisčių” buldozerio vikšrais atsiduria ir visiškai normalios moterys. Ir pavirsta tokiomis pat baisiomis, apsileidusiomis ir niekam nereikalingomis. Tai kažkokia pasaulinio masto antimoteriška akcija, užmaskuota kaip kova už „lygias teises”.

Kokios teisės? Teisė būti bjauria, vieniša ir įniršusia ant viso pasaulio?

Mačiau labai daug moterų, kurios pradėjo reguliariai skaityti apie „priekabiavimus” ir iš normalios merginos ar moteriškės pavirto nutukusia, savęs neprižiūrinčia baidykle su negyvomis žuvies akimis. Ir sapnuojasi joms baisūs košmarai, ir suveši pilnu mastu įvairiausios neurozės…

Galite kartoti nuo ryto iki vakaro, kad meilė gyvenime – ne pats svarbiausias dalykas, tačiau 20-40 metų amžiaus laikotarpyje toji energija, kuri tenka patrauklumui, įvaizdžiui, grožiui yra susijusi su seksualumu, su santykiais tarp lyčių.

Visai nebūtina turėti šeimą ar santykius, tačiau labai svarbu bendrauti su vyrais normaliai, o dar geriau – su simpatija. Jei tik nenorite tapti atgrasiomis žiežulomis, žinoma.

Tačiau svarbiausia netgi ne grožis. Nors grožis – tai ir sveikata, ir gyvenimo džiaugsmas, ir gera nuotaika.

Svarbiausia, kad tokie tinklapiai skleidžia paranoją. O paranojikas kelia grėsmę ne vien sau pačiam. Jis gyvena pastoviai su visais kariaudamas.

Žiūrėkite, iki ko nusiritome. Štai vakarykštis laiškas, jame aprašytas vaikinas, kuris:

• Du mėnesius draugavo su mergina, keitė savo darbo grafiką, prisitaikydamas prie labai retų jos laisvadienių;
• Nereikalavo seksualinio artumo, susilaukė jos pačios iniciatyvos po dviejų mėnesių;
• Kartais gamino valgyti, kad ja pasirūpintų ir ją pradžiugintų;
• Atidavė jai savo buto raktus, neprašydamas jos raktų, trumpiau tariant – svetingai užleido savo teritoriją;
• Sutiko išnuomoti savo nuosavą butą, kad pats išsinuomotų kitą, merginai patogioje vietoje arčiau centro;
• Oficialiai jai pasipiršo;
• Pirmasis taikėsi, nors puikiai žinojo, kad yra teisus, o mergina, visą naktį girtuokliavusi naktiniame klube ir grįžusi namo su puokšte nuo svetimo vyro – neteisi;
• Kai jį galiausiai pasiuntė, išėjo iškart ir be skandalų, be jokios agresijos, pasakė, kad lauks jos sugrįžtant, o pats prie jos nebelindo.

Idilija. Turint galvoje, kad jis dar ir labai gerai uždirbo ir buvo simpatiškas. Idealus riteris iš saldžiausių mergiškų svajonių, tiesa? Maždaug taip ir atrodo iki ausų įsimylėję vyrai. Tik šitas buvo dar ir gerai išauklėtas.

Kas turi dėtis galvoje, kokios srutos turi cirkuliuoti smegenų vingiais, kad padarytum išvadą, jog jis – priekabiautojas?

Aš rimtai klausiu, kvailos jūs vištos – kur čia priekabiavimas?

Priekabiavimu visas tas feministinis gyvatynas vadina kiekvienam vaikinui absoliučiai normalų artumo troškimą.

Iš kunkuliuojančios per kraštus nuoskaudos, neapykantos ir pavydo, bet kokią vyriškumo apraišką jos vadina priekabiavimu.

Kai kokia nors boba nori artumo, o vyras nuo jos ginasi ar sprunka, gyvačių choras pradeda šnypšti, kad jis – emociškai šaltas narcizas. Nors tai tiesiog vyrukas, kuriam ta moteris nepatinka. Ir nieko daugiau.

O kai įsimylėjęs vyras nori praleisti daugiau laiko su moterimi, kai paprašo, kad ji skirtų jam dėmesio, o neprasmegtų po darbo naktiniuose klubuose – jis priekabiautojas.

Pačios didžiausios priekabiautojos esate jūs pačios. Kol aš čia stengiuosi padėti žmonėms susitvarkyti santykius ir išsaugoti šeimas, jūs planingai, nuosekliai viską griaunate.

Vietoje to, kad skatintumėte moteris būti savarankiškomis ir mokytumėte sveiko artumo, jūs gąsdinate jas, įvarote joms gyvulišką baimę, neapykantą ir raginate stoti į karą. Kad jūsų gyvačių krūva dar labiau padidėtų.

Pagrindinis bet kokios sektos požymis – ne tai, ką įvairūs kvailiai rašinėja apie Dievą. Svarbiausia – idėja, kad aplinkui tvyro grėsmė ir kad vienintelis išsigelbėjimas įmanomas tik sektoje. Sekta nutraukia žmogaus ryšius su realiu pasauliu ir pajungia savo auką sektos labui.

.