Kai žmonės tyli ir kenčia

Kai žmonės tyli ir kenčia

Kaip taip gaunasi, kad žmonės kenčia ir tyli? Kas juos skatina slėpti savo nuomonę?

Atsakymas pakankamai paprastas: žmonės tyli dėl to, kad bijo pabloginti situaciją (įžeisti ar sugadinti santykius). Tai visiškai akivaizdu, tačiau žmonės kažkodėl ir toliau tyli.

Pamąstykime, iš kur imasi baimė ir ką su tuo galima būtų padaryti.

Ištakos

Žmonės bijo aptarinėti situaciją dėl to, kad laukia pablogėjimo. Taip, dabar galbūt viskas blogai, bet jei pražiosiu burną ir pamėginsiu kažką aptarti, bus skandalas ir pasidarys dar blogiau. Neretai taip ir atsitinka, kai paskutiniu argumentu tampa smurtas, ypač fizinis.

Dėl to tylėjimas atrodo visai nebloga strategija. Patylėsiu, nieko nepasakysiu, gal žmogus kada nors ims ir pats apsigalvos, viskas susitvarkys.

Deja, žmonės painioja strategiją su taktika. Nutylėti – tai taktika. Ji visai tinkama ir naudinga, tačiau tik kaip laikinas, konkrečiai situacijai tinkamas sprendimas.

O strategine prasme tylėjimas – tai aklavietė. Ir jeigu mes joje atsidūrėme, ruoškimės – toliau bus tik blogiau.

Dėl to, kad jeigu santykiuose esama problemų, jas reikia aptarti. Santykiai grindžiami pokalbiais ir pozicijų derinimu, o ne tylėjimu ir nuolankumu.

Ką daryti su baime kalbėti?

Pirmiausia, ką reikia padaryti, jūs jau padarėte: sužinojote, kad problemos nutylėjimas yra prasta strategija. Dabar beliko tik priminti sau apie tai, pavyzdžiui, štai taip: „Jeigu aš dabar parodysiu savo nepasitenkinimą, situacija, galbūt, pablogės. Bet jeigu nutylėsiu, ji pablogės ne galbūt, o garantuotai.“

Nuolat priminkite sau, kad tylėjimas – anaiptol ne visada auksas.

Antra. Atminkite, kad santykiuose apskritai negali būti jokių garantijų. Dėl to visada turėkite galvoje planą B. Jeigu neturite, iš pradžių sugalvokite, o jau tada pradėkite pokalbį.

Jums būtina suprasti, kur galite atsitraukti, jeigu pokalbis neduos teigiamų rezultatų. Išvažiuosite pas tėvus, eisite nakvoti pas draugus, iškviesite policiją, paduosite skyryboms, eisite miegoti į kitą kambarį? Gal yra dar kokių nors variantų?

Mąstykite. Jūsų uždavinys – nuspėti kiek galima daugiau įvykių plėtotės variantų ir kiekvienam iš jų sugalvoti veiksmų planą. Tegu tai bus pačios paprasčiausios galimų reakcijų schemos, to visiškai pakaks.

Planai, netgi patys abstrakčiausi, puikiai padeda susidoroti su baime.

Trečia. Mąstykite blaiviai. Žmonės neretai sutrinka dėl jiems gresiančios katastrofos masto. Jiems atrodo, kad pademonstravę savo nepasitenkinimą, jie išsprogdins visą galaktiką, ne mažiau. Realybėje viskas greičiausiai baigsis barniu, tačiau barnis – ne tragedija. Taip, susibarėm, taip, nemalonu, bet vis tiek geriau negu nepasitenkinimo nutylėjimas diena iš dienos.

Taip, būna baisoka įžeisti. Taktikos lygmenyje visiškai protinga nutylėti – jeigu tai vienkartinis dalykas. Bet jeigu problema pastovi, įžeisti bijoti nereikia. Tylėti šiuo atveju kenksminga, nuolat turėkite tai galvoje.

Išsiskyrimas – ne tragedija

O dabar svarbiausia. Žmonės tyli dėl to, kad bijo prarasti santykius. Jiems atrodo, kad be šių santykių juos ištiks katastrofa.

Anaiptol! Negali būti blogai be santykių, kuriuose jums buvo blogai. Gali atrodyti, kad jums be šių santykių blogai (šitaip dažnai kenčia, pavyzdžiui, alkoholikų žmonos), tačiau tik dėl to, kad blogis pradedamas pamiršti.

Dėl to reikia suprasti – taip, viena iš jūsų nepasitenkinimo pademonstravimo pasekmių gali tapti santykių nutraukimas. Būtent dėl to rekomenduoju įsižiūrėti ir negriebti iškart jaučio už ragų – galbūt štai šioje konkrečioje situacijoje išties geriau nutylėti.

Bet jeigu situacija nesikeičia, jeigu ji tęsiasi ir tęsiasi mėnesių mėnesiais – štai čia pats laikas susimąstyti apie atvirą ir rimtą pokalbį.

Taip, išsiskyrimas – labai tikėtina tokio pokalbio baigtis. Ir tai – nebaisu.

Išsiskirti nemalonu ir skaudu, tačiau visiškai nepanašu į tą kosminio masto galaktikos sprogimą, kurį piešia vaizduotė.

Dar sykį. Jeigu santykiai jums nepriimtini, protingiausia bus pamėginti juos pataisyti, kad taptų priimtinais. Lygiagrečiai nepakenks pasitikrinti – ar ne jūs pats darote tuos santykius nepriimtinais? Tačiau jeigu jūs ne prie ko ir partneris nenori nieko keisti drauge su jumis, išsiskyrimas – visiškai įmanoma išeitis.

Kodėl? Todėl kad pergyvenimai dėl išsiskyrimo yra laikini. Paskaudės ir nurims, jūs vėl galėsite džiaugtis gyvenimu.

O nuolatinė įtampa ir kančia jus paprasčiausiai žudo. Lėtai ir užtikrintai. Aš nejuokauju – būtent žudo. Kartais kaip prastėjanti sveikata, kartais tiesiogine prasme (daug žmonių, kuriuos užmušė partneriai – vyrai ir moterys – paprasčiausiai nerado savyje jėgų išeiti tada, kai vertėjo tai padaryti).

Dėl to pagalvokite apie savo sveikatą. Galbūt pradėti pokalbį, rizikuojant išsiskirti, visgi geriau už lėtą (ar netgi visai ne lėtą) mirtį?

Reziumuojame. Kai kuriais atvejais nutylėti – naudinga ir teisinga. Tačiau jei situacija, kuri jūsų netenkina, trunka ilgai – verta pradėti apie ją kalbėti. Jeigu asmeniškai jums kalbėti nesigauna, to priežastis – baimė. Baimė gydytis kuriant planus ir primenant sau, kad problemų nutylėjimas jus pamažu žudo. Arba ne pamažu. Dėl to geriau netylėti. Savo pačių labui.

Šaltinis