Kaip atsikratome nuosavų vaikų

Žiūriu į savo besijuokiančius ir žaislus išmėčiusius vaikus ir mąstau, kad būtų visai neblogai parašyti straipsnį apie televizorių, animacinius filmukus ir kitus daiktus, kurie trukdo vaikams tapti laimingais.

Nors iš pirmo žvilgsnio vaikai būtent ir tampa laimingais, kai jiems duodame eilinę porciją nupiešto pasaulio. Ten vaiką linksmina ir užima animaciniai herojai. Jie vaiko nebara, nieko nereikalauja, nerėkauja, o linksmina ir sukelia praktiškai vien teigiamas emocijas.

O ir tėvams labai patogu, kai vaikas sėdi ir žiūri televizorių. Jo kaip ir nebėra. Jis išsisklaido nesibaigiančiuose filmo kadruose. Namuose tylu ir švaru. Niekas nesikabinėja su nesibaigiančiais prašymais, niekas nesipeša dėl lėlės ar mašinėlės, niekas neprašo kartu su juo papiešti, nesiskundžia broliu ar sesute, neišmėto daiktų ir neišgalvoja kažkokių nesuprantamų žaidimų, apverčiančių namus aukštyn kojomis.

Vaikų paprasčiausiai nebėra.

Televizorius suteikia mums iliuziją, kad pagaliau atėjo įsiviešpatavo ramybė. Kad galima užsiimti savimi ir savo mėgstamais darbais, ramiai išgerti arbatos, paplepėti telefonu ar paskaityti knygą.

Ir neretai atrodo, kad kitos išeities nėra – tiesiog būtina kreiptis į TV auklę. Juk reikia pagaminti pietus, užbaigti skubius darbus. O jie jums trukdys – išpils miltus ant grindų, mėgindami padėti, ims piešti ant metinės ataskaitos ir kabinėsis su įvairiais klausimais, jums kalbant telefonu.

O čia paprasčiausiai įjungi mėgstamą filmuką – ir tyla. Ir tu daugiau suspėji, viską greičiau padarai.

Tačiau visa šita palaima turi ir trūkumų. Ir jeigu gerai viską pasversime, tai minusų aptiksime gerokai daugiau, ir labai riebių.

Štai keli pagrindiniai, kuriuos norėtųsi išskirti.

Pats svarbiausias minusas yra tas, kad jeigu vaikas laiką praleidžia ne su mumis, tai jis prie mūsų neprisiriša. Susiformuoja stabilus ir labai stiprus prisirišimas prie kompiuterio ir televizoriaus. Kai kurie vaikai netgi pradeda mušti tėvus, jeigu tie išjungia jų mylimą prietaisą. Jie rėkia, verkia, įžeidinėja, juk iš jų atėmė kažką labai vertingo. Atėmė tai, prie ko pratinote kiekvieną dieną ne vienerius metus. Tai, kuo tėvai pakeisdavo save pačius.

Ten nebūtina galvoti, sugalvoti, kažką daryti. Ir vaikas jau nebenori žaisti su žaislais, sugalvoti sau žaidimų ir užsiėmimų, nebenori eiti į lauką važinėtis dviračiu ar žaisti su kamuoliu, nebenori eiti pas draugus. Visa tai jis pasirengęs išmainyti į kompiuterį arba televizorių. Juk tai paprasčiau. Ir realybė ne tokia jau labai ir įdomi.

Vaikas praleidžia ištisas šeimos gyvenimo atkarpas. Jį pasodino žiūrėti filmukų, kol mama gamina pietus ir jis nežino, kad ji kažką darė jam, tėčiui ir visai šeimai. Jis netgi nežino, kaip ji tai darė. Viena labai jauna pažįstama pasakojo, kad nieko niekad negamino kartu su mama ir pavalgyti visada ateidavo iš savo kambario. „Aš netgi nesusimąstydavau, iš kur imasi sausainiai. Išeinu iš kambario ir pasiimu. Iš lėkštutės. Tik paskui, kai man jau buvo 20 metų, sužinojau, kaip jie toje lėkštutėje atsirasdavo”.

Šitaip vaikai pražiopso gyvenimą, kurį turi pažinti ir tirti.

Pražiopso namų tvarkymą, valgio gaminimą, pietus už tam skirto stalo, valgydami priešais kompiuterį, pražiopso visas pamokas, kurios turėjo parengti jį savarankiškam gyvenimui.

Tikriausiai jam ten geriau, maloniau – televiziniame pasaulyje. Bet ar tai ne signalas, kad mes kažką darome neteisingai, kad kažką praleidžiame savo santykiuose?

Kas gali būti brangiau už išgalvotą gyvenimą su išgalvotomis emocijomis ir pergyvenimais? Tiktai realūs santykiai. Jeigu vaikas jų turi, jis teisingai pasirinks, jeigu ne – pasirinks vakarus su kompiuteriu. Ir jokiais draudimais ar pažadais nenutempsime jo nuo ekrano. Jeigu tėvai kelia praktiškai vien neigiamas emocijas savo bambėjimu ir amžinu nepasitenkinimu, tai vaikai, žinoma, pasirinks tai, kas jiems teikia teigiamų emocijų.

Pamėginkite surengti eksperimentą ir vieną savaitę praleiskite be kompiuterio ir televizoriaus. Ir pamatysite, koks įdomus gali būti vaiko gyvenimas. Pastebėsite, kad jis dažniau juokiasi, dažniau eina į lauką, daugiau laiko praleidžia su draugais ir… su jumis.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *