Kaip atsikratyti rutinos?

Originalas

Be abejo, vienintelis būdas atsikratyti rutinos – tai padaryti ką nors kitokio, kažką pakeisti. Tie, kurie nesimoko keisti gyvenimo, yra užstrigę ne rutinoje, o kape. Taigi jei nenorite būti priskirtas prie gyvųjų numirėlių, turėsite išsiaiškinti, kas trukdo judėti pirmyn. Apžvelkime tris galimas kliūtis ir pabandykime jas įveikti.

1. Inertiškumas

Kas nutiktų, jei staiga nustotumėte naudotis kūno raumenimis? Nenaudojami jie pradėtų nykti. Po kiek laiko prasidėtų raumenų atrofija. Netektumėte gebėjimo judėti. Tą patį galima pasakyti ir apie psichinę sveikatą. Tarkime, pradėtume tinginiauti. Pradėtume nebeversti savęs dirbti, vengtume pareigų. Jei nesiimtume jokios veiklos, argi neprasidėtų intelekto atrofija? Argi neprasidėtų rutina?

Taip manęs Leonardas da Vinči rašė: „Nenaudojama geležis rūdija. Vanduo netenka tyrumo dėl stovėjimo, o atšalus – suledėja. Lygiai taip pat neveiksnumas išsiurbia proto gyvybingumą“.

1687 m. Izaokas Niutonas aprašė inercijos dėsnį, rašo ww.about.com. Jis paaiškino, kad judantis kūnas siekia išlaikyti judėjimą, o stovintis kūnas siekia išlikti ramybės būsenoje. Vienintelis būdas priversti stovintį kūną judėti – tai panaudoti jėgą. Tarkime, aš, snūduriuojantis ant sofos, esu nejudančio kūno pavyzdys. O mano žmona, spirianti man į pasturgalį ir liepianti man nupjauti veją, yra jėga, verčianti mane veikti.

Bet visai nereikia, kad į pasturgalį spardytų kas nors kitas – tai galima daryti ir pačiam. Kitaip tariant, mes patys galime save išspirti iš rutinos. Pradedame nuo esamos situacijos įvertinimo ir jos rimtumo pripažinimo. Iš pradžių mums gali pasirodyti, kad mes tiesiog stabtelėjome pailsėti. Bet kai suvokiame, kad visas pasaulis mums stovint juda tolyn ir palieka mus už nugaros, paaiškėja, kad reikia veikti.

Koks yra inerciją gydantis vaistas? Paprasta – veiksmas. Tačiau bandymas imtis kokio nors projekto po ilgo nieko neveikimo – tai tas pats, kaip bandyti užvesti automobilį siaubingai šaltą žiemos rytą. Tai sunku. Jei norite, kad jums pavyktų, reikia imtis ko nors, kas yra paprasta ir kas priartintų jus prie tikslo.

Tarkime, turiu parašyti laišką tetai Vilei, nors negaliu pakęsti laiškų rašymo. Kad pasiekčiau tikslą, susikuriu veiksmų planą – o tai yra lengva, čia suklysti negaliu. Pavyzdžiui, planas gali būti toks: šiandien ant voko užrašysiu adresą ir užklijuosiu pašto ženklą. Tai pakankamai paprasta, galiu tai padaryti per kelias minutes. Rytoj susidarysiu šešių temų, apie kurias reikia parašyti laiške, sąrašą – o tai truks dar kelias minutes. Poryt parašysiu pirmąją pastraipą. Ir taip toliau, iki tol, kol laiškas nebus pabaigtas, įdėtas į voką ir įmestas į pašto dėžutę. Čia tiesiog pavyzdys.

Esmė: kiekvienas nedidelis veiksmas, kurio ėmiausi, buvo lyg alyva, sutepanti inercijos guolius ir padedanti išsilaikyti ant veiklos bėgių.

Nors pagal planą laiško rašymo tetai procesas užtruktų savaitę ar ilgiau, galėčiau visa tai atlikti bent dukart greičiau. Kodėl? Pasak Izaoko Niutono, kūnui pradėjus judėti, jis stengiasi išlaikyti judėjimą. Kitaip tariant, maži veiksmai, kurių imuosi, suteikia energijos tolesniems veiksmams imtis.

Pradėjus vykdymą projektas bemaž pats nukeliauja iki pabaigos. Taigi jau šiandien pradėkite traukti save iš rutinos. Pasirinkite tikslą ir padalinkite jo siekimą į nesunkius etapus. Tai – receptas sėkmei ir nuobodulio išvaikymui. Gali būti, kad vien to pakaks visiškam gyvenimo pakeitimui.

2. Atsparumo sindromas

Atsparumo sindromas – tai mechanizmas, kuris išsivysto dar vaikystėje. Tarkime, vaikystėje mums buvo sakoma susitvarkyti savo kambarį, arba mama pyks. Kaip vaikams suprasti, kad tvarka ir organizuotumas yra svarbu? Jie to nesupranta. Bet nutuokia, kad norint išgyventi jiems būtina mamos ir tėčio pagalba. Jie negali išgyventi vieni.

Bijodami būti palikti ir atstumti, jie būna priversti vykdyti tėvų reikalavimus. Suprantama, vaikai nenori visiškai atsiduoti tėvų valiai. Jie nori išlaikyti bent šiokią tokią nepriklausomybę, bent šiek tiek savitumo. Jie nenori tapti bevaliais vergais. Ir ką daro? Jie daro tai, kas liepiama, bet ne iki galo.

Bando atsispirti, kad apgintų savo individualumą. Gal jie ir susitvarkys kambarį, bet kai kuriuos daiktus vis vien tyčia paliks ne savo vietose. Arba susitvarkys visą kambarį, bet nelies kurio nors kampo.

Per daugelį metų atsparumo sindromas tampa neišdildomu įpročiu. Jis su mumis būna ir mokykloje, ir darbe. Tai, kas mums vaikystėje padėjo išlaikyti savitumą, dabar neleidžia iki galo padaryti tai, ką turime padaryti savo gerovei – pavyzdžiui, paprakaituoti sporto klube ar susiremontuoti butą.

Supraskite, kad jūsų viršininkas, sutuoktinis ir kiti žmones iš jūsų tikriausiai ko nors prašys. Nemanykite, kad kitų žmonių prašymai – tai bandymai jus kontroliuoti. Iš sauskelnių išlipote jau seniai, todėl laikas atsikratyti atsparumo sindromo ir prisiimti atsakomybę už savą laimę. Žinodami apie problemą, sumažinsite jos poveikį jums, o imdamiesi mažų, paprastų veiksmų, sugebėsite šį sindromą įveikti.

3. Diskomforto vengimas

Pirmykštis žmogus vengė skausmo ir diskomforto bei siekė malonumų, nes nuo to priklausė jo išlikimas. Jei mūsų protėviams būtų nuolat nemaloniai šalta, tai jie būtų sušalę į ragą ir numirę. Jei jiems būtų maloniai šilta prie ugnies, jie išgyventų. Valgymo teikiamas malonumas ir alkio nemalonumas buvo galingos jėgos, padėjusios jiems išlikti.

Šiais laikais mums nereikia medžioti maisto ar kurtis laužų, kad sušiltume. Ir visgi instinktyviai vis dar stengiamės vengti nepatogumo. Todėl vengiame visko, kas reikalauja pastangų ir nuo poreikio veikti slepiamės malonumą teikiančiuose dalykuose. Bet jei leisimės būti valdomi instinktų, tai būsime įkalinti savo patogumo zonoje, įstrigsime rutinoje.

Vaistas šiai problemai yra toks pats, kaip ir atsparumo sindromui: žinojimas ir veikimas. Esminis šio vaisto komponentas yra veikimas.

Reikia žengti pirmąjį žingsnį. Tam reikės šiek tiek pastangų, galbūt netgi šiek tiek skaudės. Bet po to viskas, kas turi būti padaryta, judės savaime. Taip pat tai padeda keisti požiūrį. Kitą kartą, kai jausitės nepatogiai, nebėkite nuo nepatogumo, pabandykite prie jo prisitaikyti. Nes nepatogumas – tai ženklas, kad žengiate teisinga linkme, iš savo patogumo zonos. Ir tai yra permainų kelias, kelias į geresnį save, todėl laikykitės šio kelio ir džiaukitės kelione.