Kaip bandžiau tapti idealia mama. Ir kas iš to išėjo

Viena gera draugė laukiasi. Ir paprašė patarimo. Pradėjau galvoti ir prisiminiau savo pačios motinystės pradžią. Štai taip ir atsirado šis tekstas. Galbūt kam nors jis pasirodys naudingas.

Kai gimė vaikas, visa širdimi troškau būti jam idealia mama. Perfekcionizmas kankina mane nuo vaikystės. Geri pažymiai, puikus diplomas, disertacija, man visada aistringai norėjosi būti pirmūne. Visame kame. Gavosi, žinoma, ne visur ir ne visada, bet aš vis tiek nesiliaudavau stengtis.

Tai štai, stengdamasi tapti idealia mama, aš kruopščiai studijavau literatūrą, kviečiausi maitinimo, maudymo, nešiojimo nešioklėje, masažo ir visa ko, ką turi žinoti ir mokėti ideali mama, konsultantus. Du kartus suvaikščiojau į gimdymo ir mažylio priežiūros kursus. Apklausinėjau visas drauges su vaikais ir susirašiau veikimo instrukciją.

Nuo pat vaiko gimimo, stengiausi tapti idealia, stengiausi stengtis kiekvieną dieną. Tartum dalyvaudama geriausios mamos konkurse. Ir ant kortos buvo pastatyta absoliučiai viskas.

Bet man vis tiek nesigaudavo būti idealia, nes vaikas žaidė pagal kitas taisykles – atsisakydavo krūties, nemėgo plaukioti vonioje, nesėdėjo nešioklėje, pakęsti negalėjo masažų ir darė viską atvirkščiai.

Aš verkiau. Jis irgi verkė. Mes abu verkėme, kad esame tokie skirtingi ir negalime išmokti būti drauge. Stengiausi pasitikėti savimi, primindavau, kad esu suaugusi, kad aš mama. Giliai įkvėpdavau oro ir sukaupusi ryžtą vėl imdavausi mamos darbo. Ir vis tiek viskas ėjosi ne taip. Mažylis varė mane iš proto, jis norėjo kažko, ko aš negalėjau suprasti ir duoti, jis nenorėjo to, ką aš jam duodavau – apkabinimų, krūtinės, nešioklės. Mes mylėjome vienas kitą ir tuo pačiu susidarė įspūdis, kad tapome vienas kitam svarbiausia liūdesio ir nevilties priežastimi.

Dabar sūnui beveik treji. Mes suprantame vienas kitą iš pusės žodžio, mėgstame greta gulinėti ir kalbėtis apie viską, jis nusiramina mano glėbyje, mes vienas dėl kito nebeverkiame. Vyras tiki, kad tik aš absoliučiai jaučiu šį vaiką, turiu naudojimosi juo instrukciją ir stebuklingą raktelį, kurį pasukusi, viską sustatau į savo vietas.

Tai nereiškia, kad man neliko klausimų, jie iškyla kiekvieną dieną, tačiau aš nustojau nervintis ir ieškoti jiems atsakymų. Klausausi, apkabinu, kalbu, mėginu – ir atsakymai ateina savaime. Aš nenustojau skaityti knygų, tačiau lioviausi aklai jomis tikėti ir eksperimentuoti su savo vaiku, aš pažįstu jį pakankamai gerai, kad pati galėčiau parašyti apie jį knygą.

Daug galvojau apie šios transformacijos stebuklą. Kodėl tai, kas atrodė taip sunku, pradėjo atnešti tiek daug džiaugsmo ir pasitenkinimo, pasidarė taip paprasta? Žinoma, sūnus tapo vyresnis ir jau gali paaiškinti savo poreikius, tačiau paprastesniu jis netapo, paprastesne tapau aš. Aš paprasčiau į viską žiūriu, nustojau stengtis, supratau, kokia esu motina ir stengiuosi žengti mažus žingsnelius link tobulėjimo, pernelyg neįsibėgėdama ir neprarasdama savęs.

Praėjus tiek laiko, aš supratau, kad tada noras tapti idealia mama privedė prie neurozės iš pradžių mane, o paskui ir vaiką. Aš taip stengiausi būti geresnė, kad paprasčiausiai praradau save pačią. Norėjau būti pačia geriausia vietoje to, kad būčiau pakankamai jautria, pakankamai pasitikinčia, pakankamai gera mama. Nustojau būti savimi ir mano vaikas nustojo mane pažinti.

Donaldas Vudsas Vinikotas savo knygoje „Pokalbis su tėvais” parašė puikius žodžius: „Man patinka sakyti „pakankamai geras”. Vaikams tiks pakankamai geri tėvai, o pakankamai geri – tai jūs ir aš. Kad būtume nuoseklūs ir dėl to nuspėjami savo vaikams, mes turime būti savimi. Jeigu esame savimi, vaikai palaipsniui mus pažins. O jeigu vaidiname kažkokį kitą vaidmenį, mus demaskuos, kai tik liksime be grimo”.

Aš nežinau idealios motinystės recepto. Man iš tiesų nesigavo.

Tačiau aš tiksliai žinau, kaip galima susigadinti sau gyvenimą – tereikia panorėti, labai aistringai panorėti viską daryti teisingai ir idealiai. Neverta. Pakanka būti paprasčiausiai gera. Daryti klaidas, pripažinti jas ir ištaisyti. Klausytis ir girdėti, mokytis, ieškoti būdų ir variantų, tačiau ne per stipriausiai stengtis būti geresne, nei esi iš tikrųjų. Nereikia savęs prarasti. Verta ieškoti savo pačios kelio į gerą motinystę, suprantant ir priimant savo individualias savybes.

Pamenu, kaip pasakiau vienai savo besilaukiančiai draugei po mėnesio, kai pati pagimdžiau – „motinystė – tai kažkas baisaus”. Aš tikrai taip jaučiausi. Nekartokite mano klaidų. Nes iš tikrųjų – tai didžiulė laimė. Pati didžiausia ir stipriausia. Reikia tik teisingai su ja elgtis.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *