Kaip buitinės problemos tampa giminės programomis

Kai kurie žmonės, skaitydami apie giminės programas, skeptiškai raukosi. Netiki tuo, ko neįmanoma pačiupinėti, laiko mistika, kliedesiais, kuo tik norite. Ir visgi norėtųsi konkrečiais pavyzdžiais pavaizduoti, kaip tos programos formuojasi. Nes visa tai yra visiškai realu ir logiška.

„Ožiai“ ir vyrai

Tarkime, gyvena moteris su giminės programa negerbti vyrų. Gal netgi niekinti ir nekęsti. Visi jie ožiai… Iš kur tokia programa? Taip galvoja mama, būdamas greta mamos taip elgiasi tėtis ir mama dukrai visa tai parodo ir paaiškina. Taip pat galvoja močiutė ir nuo vaikystės demonstruoja mažylei žodžiais ar elgesiu, kad su vyrais reikia būti atsargiai, jie būtinai tave įskaudins, jie nelabai ir reikalingi, be jų ramiau, juos kiekvieną sekundę reikia kontroliuoti! O galbūt tėvo išvis šalia mergaitės nėra, ir tada ji priversta tikėti viskuo, ką mama apie jį kalba. Ar kalba ji ką nors gero?

Įžengusi į suaugusį gyvenimą, mergaitė jau žino, ko reikia tikėtis iš vyrų, kam reikia būti pasirengusiai. Ir laukia būtent to – suprantamo ir žinomo. Susidaro toks įspūdis, kad specialiai renkasi konkrečius vyrus, būtent tokius, visiškai nepastebėdama kitų.

Jus vyras – tai tas, kuris ožys. Jis turi ją skaudinti, labai skaudinti, jis privalo būtent šia savybe pasižymėti.

Praėjus daug metų, ji pasakys, kad iškart suprato, jog jos būsimas vyras smarkiai geria, kad jis jau tada pakeldavo prieš ją ranką, dirbti nenorėjo, kad visa tai aiškiai matėsi, bet ji tikėjo, kad jis pasikeis. O realybėje savo pasąmonėje būtent viso šito ji laukė, kad pasitvirtintų vaikystėje „instaliuota“ programa.

Susiradusi vyriškį, ji kiekvieną dieną jį akylai stebi. Ir laukia. Jeigu jis vis dar atrodo geras žmogus – tada laukia su siaubu ir nekantriai: kada gi jis pagaliau išsiduos? Kada parodys ragus? Kad ir koks jis bebūtų geras žmogus, anksčiau ar vėliau išsiduos. Netgi kokia nors smulkmena. Ir jai tai taps „tragedija“, kurią ji jau seniai sau susiplanavo. Jis paprasčiausiai nupirks ne tokių obuolių, neišplaus indų, pramiegos svarbų susitikimą, ne taip pasikalbės su mama. Ir kas tada? Ji jau žino, ką daryti. Ji taip ir žinojo! Štai! Visa tai – tyčia, jis specialiai tampo jai nervus! Kodėl? Todėl, kad visi vyrai ožiai.

Iš kitos pusės, paskatinti vyrą nuveikti kažką gero ji nemoka. Ji niekad nematė to darant namuose ir gavusi puokštę gėlių tik burbtelės, kad jai patinka rožės, o ne tulpės. Ji paprasčiausiai nežino, ką su ta puokšte daryti. Kaip reikia ja džiaugtis, kaip jaustis verta šitos puokštės. Ir verta šio vyro, kuris užsispyręs nenori tapti ožiu ir elgiasi kaip meilės romanų, kurių jai niekas niekada nerodė, herojus.

Jos emocijos išsilieja į paviršių tik tada, kai vyras suklysta. Visais kitais atvejais – ji šalta ir sukaustyta.

Vyras pagal emocijas orientuojasi. Nėra moters emocijų – jis aklavietėje, nežino kaip reaguoti, kaip gyventi. Ir jeigu emocijos plūsteli tik tada, kai jis suklysta, klaidų smarkiai pagausėja. Kad kaip galima dažniau galima būtų įsitikinti, jog ji dar gyva. Toks negatyvas per kelis metus net geriausią vyrą pavers „ožiu“. Gėlių sulig kiekvienais metais bus vis mažiau – juk emocijų jos nesukelia, kam veltui švaistyti laiką, pinigus ir nervus?

Po kelių santuokos metų moteris pagaliau pasiekia trokštamą rezultatą – vyras vis dėlto ožys, gėlių nedovanoja, namuose nepadeda, tyčia viską daro blogai. Ir suteikia daug skausmo. Galbūt netgi neištikimas, ieškodamas gyvų emocijų pas kitas moteris. Ar kalti dėl to vyrai? Taip, iš dalies. Negali priešintis jos giminės programoms. Nors apskritai tokie žmonės susiranda vienas kitą neatsitiktinai.

Vyras greičiausiai užaugo šeimoje, kur jo mama neapkentė tėčio, laikė jį blogu žmogumi, o sūnų labai mylėjo ir lepino. Iki tam tikro amžiaus. Tik štai bėda: jeigu moteris turi programą, sakančią, kad visi vyrai – ožiai, ir tokia moteris augina sūnų – kuo išaugs sūnelis? Jis arba atsisakys būti vyru, arba taps skausmo šaltiniu. Ir pačiai motinai, ir visoms moterims.

Pabandykite minutėlei įsivaizduoti, ką reiškia būti vyru moters, kuri pasąmonėje tvirtai įsitikinusi, kad visi vyrai niekšai ir pastoviai laukia iš tavęs kiaulystės. Įsivaizduojate, ką reiškia gyventi su žmogumi, kuris tvirtai žino, kad esi toks pats bjaurybė, kaip visi kiti, labai šito bijo ir dėl to visą laiką įtemptai tave stebi. Neduok Dieve suklysi! Koks jausmas gyventi ir jausti žmonos nepasitikėjimą, jos baimę, įtampą ir matyti, kaip ji tarsi net džiaugiasi kiekvieną kartą, kai tau nepavyksta būti tikru vyru, kai neištesi pažado padaryti ją laiminga? Ir kaip apskritai galima padaryti laiminga tokią moterį? Tik pasitraukiant, išeinant, juk tada jai bus kur kas paprasčiau gyventi.

Štai jums ir giminės programa. Perduodama iš kartos į kartą. Iš mamos dukteriai. Ir tęsis ji, kol nebus suvokta. Kol moteris jos nesuvokia – nieko pakeisti neįmanoma (kaip su gėrimu: kol pats sau nepripažinsi, kad sergi alkoholizmu, joks gydymas nepadės). Ir viskas čia aišku, paprasta, jokios mistikos, ezoterikos, paslaptingų energijų. Paprasčiausia psichologija – ką vaikas įsisavins iki 7 metų amžiaus, tas įtakos jo visą likusį gyvenimą.

Prašymas ir pažeminimas

Kitas variantas. Menkesnio masto programa – prašymas yra žmogaus pažeminimas. Tačiau jos įtaką ne ką mažesnė ir sutinkama ji gerokai dažniau.

Moteriai atrodo, kad prašyti – žeminantis dalykas. Ypač prašyti iš vyro. Ypač prašyti pinigų. Mama ją taip išauklėjo. Kad jeigu vyras davė pinigų, paskui už tai privalai atidirbti. Ir kad priklausyti nuo vyro pavojinga, nes jis niekšas (žr. ankstesnius variantus), ir niekas nežino, kada ir kaip jis nutars tavimi pasinaudoti. Dėl to reikia gyventi taip, kad niekada netektų prašyti.

Ir štai ji ištekėjo. Dirba. Turi savo pinigų. Viskas normalu. Išeina į motinystės atostogas ir staiga asmeniniai pinigai pradingsta. Šeimą išlaiko vyras. O ji? O ji jaučiasi išlaikytine, kuris į nieką neturi teisės ir dėl to labai įsitempusi viduje. Ir staiga suplyšta pėdkelnės. Beveik metus saugojo, kad nereiktų pirkti naujų (pinigų taigi nėra). Reikia eiti prašyti iš vyro pinigų. Pėdkelnėms. Košmaras!

Kaip tą padarys moteris, kuriai viskas normalu su savo vertės pojūčiu ir kuri adekvačiai žvelgia į prašymus? Labai lengvai, lyg tarp kitko, neteikdama tam jokios didesnės reikšmės. Lygiai taip pat, kaip paprašys pinigų duonai ar pienui. Ar tiesiog parduotuvėje, kartu su reikalingais produktais, įsimes į krepšį pėdkelnes. Kas čia ypatingo?

O jeigu pas ją toks virusas viduje instaliuotas – kad prašyti yra nusižeminimas? Variantų daug.

· Nemokančios prašyti iškart pradeda reikalauti. Kitaip sakant, iškart pareiškia vyrui, kad jis privalo. Vyrą tokie dalykai dažniausiai įsiutina. Ir pinigų moteris negauna. Dėl ko ir pasijaučia pažeminta.

· Nemokėdama prašyti adekvačiai, ji gali tai daryti užmaskuotai, daryti užuominas ir paskui pykti, kad vyras ne ekstrasensas ir tų slaptų ženklų nesuprato. Paskui ji iš tos nuoskaudos vyrą užsipuls ir gaus atgal kokį nors skaudų atsakymą.

· Ji gali iškart pateikti sąskaitą. Atseit, aš čia pas tave tvarkausi, maitinu tave, duok pinigų! Vėlgi vyras vargu ar apsidžiaugs dėl tokios atakos.

· Tokia moteris nemoka pasirinkti tinkamo momento ir tinkamų aplinkybių savo prašymui. Ji kaip tyčia lenda tada, kai geriau to nedaryti. Kai jis pavargęs, piktas ar įsitempęs. Ji visa tai mato, supranta, tačiau vis tiek lenda.

· Kaltinimai. Kartais jai gali pasirodyti, kad jeigu privers vyrą jaustis kaltu, bus patogiau prašyti. Nedrįs neduoti. Kitaip sakant, paprasta technologija: surasti sritį, kur vyras leidžia pinigus „neteisingai“ ir badyti, badyti, badyti jo nosį į tą „nuodėmę“. Tavo automobilis pusę atlyginimo suryja! O dar tas sporto klubas, kur vaikštai tik kartas nuo karto! O žmonai tuo metu pėdkelnių nėra už ką nusipirkti. Ką padarys vyras? Lėks į parduotuvę pėdkelnių? Pasvajokite…

· O dar tokia moteris gali tiesiog tylėti ir laukti, kol jis susiprotės. Juk turi susiprotėti! Ji juk pastebi skylutes jo kojinėse – ir perka naujas. Tai ir jis privalo. Tačiau, deja, įprastas vyras niekada nesusiprotės. O ją tai baisiai skaudina – kas gi čia per meilė?

Dažniausiai ji štai taip tyli, laukia, o paskui – sprogsta. Ir iškart – kaltinimai „tu manęs nemyli“, sąskaitų pateikimas, „aš taip sunkiai dirbu“, į ką vyrai dažniausiai reaguoja paprastai: „aš tavęs to neprašiau. Nenori – nedaryk.“ Žemina? Dar ir kaip! Vadinasi, mano darbas namuose nieko nevertas ir niekam nereikalingas. Ir aš pati – taip pat…

Šiuo atveju jos pasąmoningas tikslas visai ne tas, kad nusipirktų pėdkelnes, nes tiesiog imti ir nusipirkti labai paprasta. Eini į parduotuvę ir perki. Tačiau jai reikia „pašerti“ savo programą, susijusią su prašymais ir pažeminimais. Ir pėdkelnės – viso labo baisiai patogus instrumentas tam padaryti. Kad paskui galima būtų verkti, jog „prašiau tik pėdkelnių, o jis nesusiprotėjo, atsisakė, išjuokė, apibarė“. Programa pamaitinta. Ji daugiau neprašys. Taip ir bijos visą gyvenimą likti tokioje pažeidžiamoje būsenoje savo pačios vyro akyse.

Aš pati

Dar vienas variantas – programa „Aš pati“. Gali lengvai išsirutulioti iš pirmų dviejų variantų. Labai dažnai sutinkama ir nepaprastai sunkiai gydoma.

Moteris turi vyrą ir vaikų. Dirba. Pavargsta. Laukia pagalbos iš namiškių tylėdama, nes juk prašymas – tai pažeminimas, pamenate? Laukia metus. Antrus. Trečius. Jėgos baigiasi. Ateina iš darbo – reikia gaminti valgyti, tvarkytis, o jie ilsisi ir viską išmėto. Kenti iš visų jėgų – o paskui sprogimas! Kaip jūs man visi įkyrėjote! Parazitai! Jokio supratimo, jokios pagalbos! Aš pavargau! Aš jums visą save atidaviau, bjaurybės nedėkingi!

O argi negalima buvo paprasčiausiai paprašyti pagalbos? Nelaikyti visų žmonių aplink save telepatais ir ekstrasensais? Tiesiai pasakyti – aš pavargau, man sunku, padėkite, susitvarkykite savo kiaulidę. O argi negalima grįžti iš darbo ir prigulti ant sofos, nekreipiant dėmesio į nepagamintą vakarienę ir neplautas grindis? Prigulti ir pasakyti – daugiau negaliu.

Ne, taip negalima. Nes yra instaliuota programa, sakanti, jog niekas niekada neateis į pagalbą ir viską reikia daryti pačiai. Net jeigu jie kažką padarys – padarys ne taip. Grindų kambario kampuose normaliai neišplaus, bulves ne taip nuskus, lėkštes ne į tas lentynas sudėlios. Dėl to viską reikia daryti pačiai. Taip paprasčiau – niekam nieko neaiškinti ir neperdaryti kitų žmonių darbo.

Tai gal bala nematė tų kambario kampų ir centimetro storio bulvių lupenų? Mama ilsisi, o vaikai mokosi būti savarankiškais. Kaip gi kitaip galima išmokti skusti plonomis lupenomis ir geriau išplauti grindis?

Kas svarbiau – ideali švara giliai po vonia ar santykiai su namiškiais? Daryti viską teisingai, ar galimybė mokytis ir tobulėti?

Kitados mūsų istorijoje būta laikotarpių, kai moterims teko viską daryti pačioms. Kai vyrai žuvo kare, kai išeidavo ne vieniems metams į tą patį karą, reikėjo kažkaip gyventi. Ir senelėms tas įgūdis viską daryti pačioms buvo naudingas, gal net gyvybę išgelbėjo. Tačiau praėjo 50 metų ir vyrų aplinkui – kiek tik norite. Galima būtų jau ir atleisti vadeles. Tačiau nebesigauna. Neinstaliuotos galvoje tokios programos, mergaitės nemato vaikystėje tokio pavyzdžio ir neįgyja patirties. Pas daugumą jų mamos būtent tokios – stiprios, viską pačios. Iš savo mamų šito išmoko, savo vyrams lyderiais tapti neleidžia, po padu pakišo ar apskritai išvijo. Ir viskas. Kitaip ji jau nebemoka. Ir stengiasi gyventi vieninteliu jai suprantamu būdu.

O suprantamas būdas – kai viską padarysiu pati. Padarysiu geriau nei tuo atveju, jei man kažkas padės. Padarysiu greičiau, teisingiau. Net jeigu man tai kainuos begalę jėgų. Nesvarbu.

„Viską pati“ – pats baisiausias moteriškas instrumentas griauti santykiams ir visą visuomenę. Nes jeigu ji viską daro pati, kitiems nebėra prasmės tobulėti, nebėra prasmės mokytis ir apskritai kažką daryti. Ir ji tuo pat metu sunaikins pati save nepakeliamais krūviais.

Berniukai, kuriuos augina tokios mamos, įpranta, kad viską sprendžia ir daro moteris. Ir užaugę nesupranta, kad gali būti kitaip. Net jeigu širdyje nori būti lyderiais, tapti jais nebegali. Jiems reikėjo šito mokytis, o kas galėjo išmokyti? Juk šalia jau yra mama, kuri moka būti lydere nuo vystyklų. Toji, kuri „viską pati“ jau penktoje kartoje, nuo nežinia kurios kartos prosenelės.

O toji „aš pati“ svajoja atsipalaiduoti, pailsėti, susirasti tvirtą petį. Greičiausiai nieko panašaus ji neras. Juk jai reikės atsisakyti savo pasaulėžiūros, savo programos. Jai reikės leisti vyrui ne tik priimti sprendimus, bet ir klysti. Leisti sau ne tik prašyti ir priimti pagalbą, bet ir džiaugtis, netgi jei viskas padaryta ne taip, kaip būtų padariusi pati. Ir t.t.

Kol ji nesuvoks, iš kur joje tokia programa, kada ir kam ji pagelbėjo, beprasmiška ieškoti laimės. Tačiau supratusi, kad tai labai svarbu ir reikalinga buvo močiutei ar prosenelei, kad jų gyvenimuose kitaip buvo neįmanoma – atsiranda šansas. Ačiū tau, močiute, kad aš esu. Aš dėkinga tau už tai, kokią kainą tu už tai sumokėjai. Ačiū! Tačiau man tokia programa jau nebereikalinga. Ačiū!

O toliau – kasdieninė praktika. Prašyti, džiaugtis tuo, kas jau pasiekta – tegu ir labai pamažu ir dar ne visai idealiai. Dėkoti ir vėl prašyti. Mokytis pasitikėti po truputėlį. Mokytis bendrauti. Ir mokytis suvokti, kad tu viso to verta. Ir pagalbos, ir dovanų, ir meilės, ir rūpinimosi.

Ir kad norint tai gauti, nereikia nieko daryti. Nereikia kamuotis darbe ir arti kaip juodas jautis namuose. Nereikia tam jokių žygdarbių ir heroizmo. Nereikia būti tobula ir idealia. Pakanka būti nuoširdžiai. Nors, tikriausiai, tai pats sunkiausias dalykas.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti