Kaip Dievas visa tai leidžia?

Daug kas įrodinėja Dievo nebuvimą tuo, kad jeigu jis egzistuotų, tai tikrai neleistų, kad pasaulyje vyktų tokie dalykai. Kaip Dievas leidžia karus, žudynes ir visa kita?

Man tokia nuomonė atrodo keista.

Tvirtindami ir kaltindami, kad Dievas mumis blogai rūpinasi, kažkaip ne taip rūpinasi ar visai nesirūpina, mes dažniausiai patys absoliučiai niekuo nesirūpiname – nei savimi, nei aplinkiniais. Nuodijame organizmą įvairiausiomis bjaurastimis, šiukšliname aplinką, įžiebiame karus, vadovaudamiesi egoistiškomis ambicijomis.

Užuot bendradarbiavę ir vienas kitam padėję, aršiai konkuruojame ir stengiamės paguldyti vienas kitą ant menčių. Užuot mylėję žmones, apsikrauname daiktais ir vejame visus šalin, kad nesikėsintų į mūsų gėrybes. Užuot dovanojusios šeimai savo meilę, mes ariame nuo aušros iki sutemų kažkur už namų ribų, kad užsikaltume kuo daugiau pinigo, o vaikus paliekame saugojimo kamerose kaip lagaminus stotyje, pamiršusios ir juos, ir savo vyrus.

Kiekvienais metais išžudome milijonus gyvūnų dėl kepsnių, užverčiame miestų apylinkes sąvartynais, kvėpuojame automobilių išmetamosiomis dujomis ir fabrikų dūmais. Menkiausi skirtumai – etniniai, religiniai, skirtingos pažiūros sukelia mums aršią neapykantą, kuri transformuojasi į karus ir žudynes.

Mes kažkur bėgame, lekiame, dėl kažko lenktyniaujame, kažkam kažką įrodinėjame. Pakeliui sutrypiame ir sunaikiname visus, kurie pasipainiojo po kojomis. „Po mūsų – nors ir tvanas“. Visa tai darome mes patys. O kaltas – Dievas! Tai Dievas leido vykti šioms baisybėms! Jis, o ne mes…

O ką, jeigu Dievas užduotų mums tą patį klausimą: kodėl jūs, žmonės, visa tai leidžiate? Tame pasaulyje, kurį jums sukūriau ir padovanojau?

Dievas neturi kitų rankų, išskyrus mus. Per mus Jis skleidžia šiame pasaulyje gėrį ir meilę. Bet jeigu rankos tapo nepaklusnios ir pradėjo krėsti eibes, tai kodėl dėl to kaltas turi būti Dievas?

Jis ir taip jums daug davė, ir iki šiol tebeduoda. Kad ir kaip aršiai naikiname visą jo sukurtą grožį ir gėrį, Jis vėl ir vėl mums atleidžia. Ir myli.

Ką mes šiandien kuriame? Kokį rytojų mes kuriame dabar, štai šiuo konkrečiu momentu? Skleidžiame gėrį aplinkui, ar naikiname viską, kas šviesu ir gera – nebūtinai tiesiogine prasme, kartais tiesiog nieko nedarydami, nesipriešindami blogiui?

Kartais kyla noras tiesiog mylėti. Būti paklusniu įrankiu Jo mylinčiose rankose. O ne užgaidžiu, savavaliu peiliu, žeidžiančiu kitus žmones ir keliančiu visuotinį chaosą.

Paprasčiausiai išmokite mylėti.

Sudėtinga. Sunkiai paaiškinama. Nepasiekiama. Juk reikia pradėti nuo savęs. Savo rankomis ir širdimi reikia didinti gėrio kiekį aplinkui. Tačiau tik toks kelias veda į laimę – ir mūsų asmeninę ir viso šio pasaulio laimę.

O Dievas visa tai leidžia.

Olga Valiajeva



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI