Kaip-elektroniniai-žaislai-paverčia-vaikus-psichiniais-narkomanais

Kaip elektroniniai žaislai paverčia vaikus psichiniais narkomanais

Šiandien jau žinoma, kad aipadai, išmanieji telefonai ir iksboksai – tai viena iš skaitmeninės narkomanijos formų. Neseniai atlikti tyrimai, naudojant smegenų skanerius, parodė, kad visa ta technika daro poveikį smegenų kaktos žievei, kuri kontroliuoja dofamino sistemą, atsakingą už apdovanojimą, dėmesį, trumpalaikę atmintį – visiškai analogiškai, kaip tą pačią sritį veikia kokainas.

Technologijos ne tik smarkiai suaudrina smegenų veiklą, bet ir padidina organizme dofamino lygį – tai neurotransmiteris, dalyvaujantis formuojantis priklausomybėms – taip pat stipriai, kaip sekso metu.

Būtent dėl tokio priklausomybę sukeliančio efekto daktaras Piteris Vaibrau (Peter Whybrow), Kalifornijos universiteto neurologijos fakulteto direktorius, pavadino ekranus „elektroniniu kokainu“, o Kinijos mokslininkai vadina jį „skaitmeniniu heroinu“. Daktaras Endrius Doanas (Andrew Doan), vadovavęs priklausomybės nuo narkotikų tyrimams, kuriuos užsakė JAV gynybos ministerija ir karinis laivynas, ir tyręs priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų, vadina žaidimus ir elektroninius įrengimus „skaitmenine farmakėja ( pharmakeia, graikiškai Φαρμακεία – vaistai arba narkotikai).

Jūsų vaiko, žaidžiančio Minecraft, smegenys atrodo lygiai taip pat, kaip narkotikų paveikto žmogaus smegenys. Nenuostabu, kad mums taip sunku nutempti vaikus nuo kompiuterių ir vaikai dėl to taip susierzina. Šimtai klinikinių tyrimų byloja apie tai, kad kompiuteriai didina depresiją, ūmumą ir agresiją ir gali apskritai nutraukti vaiko ryšį su realiu pasauliu.

Mano klinikiniame darbe su daugiau kaip 1000 paauglių per pastaruosius 15 metų, aš aptikau, kad sena aksioma „gramas apsisaugojimo vertas kilogramo gydymo“ yra ypač teisinga, kai kalbama apie priklausomybę nuo elektronikos. Kai vaikas peržengia priklausomybės ribą, išgydyti jį labai sudėtinga. Aš esu susidūręs su atvejais, kad priklausomų nuo heroino žmonių gydymas buvo lengvesnis už matricoje pasiklydusių žaidėjų arba vaikų, su priklausomybe nuo socialinių tinklų gydymu.

Kaip liudija Amerikos pediatrų akademijos ataskaita, paskelbta 2013 metais, 8-10 metų amžiaus vaikai praleidžia iki 8 valandų per dieną su skaitmeniniais informacijos šaltiniais, o paaugliai – po 11 valandų. Kas trečias vaikas naudojosi išmaniaisiais įrenginiais ar planšetėmis dar prieš tai, kai išmoko kalbėti. Daktarės Kimberli Jang (Kimberly Young) sudarytas „Priklausomybės nuo interneto“ žinynas tvirtina, kad 18% studentų, kurie naudojasi internetu, kenčia nuo tokios priklausomybės.

Kai žmogus peržengia priklausomybės ribą – ar tai būtų narkotikai, skaitmeninės technologijos ar dar kažkas – jam reikalinga detoksikacija prieš tai, kai galima bus pradėti sėkmingai taikyti kitus gydymo būdus. Technologijų atveju tai reiškia – jokių kompiuterių, planšečių ir išmaniųjų. Ekstremaliais atvejais tenka išjungti ir pašalinti televizorių. Detoksikacijos trukmė – nuo 4 iki 6 savaičių, paprastai tokio laiko pakanka įsiaudrinusiai nervų sistemai, kad ji atsigautų. Tačiau mūsų visuomenėje, užverstoje technologijomis ir visur esančiais ekranais, toks uždavinys labai nepaprastas. Žmogus gali gyventi be narkotikų ir alkoholio, o štai skaitmeninės pagundos tyko jo ant kiekvieno kampo.

Kaipgi sulaikyti vaikus nuo šios ribos peržengimo? Tai nėra paprasta.

Esmė čia slypi tame, kad norint, jog 4-5-8 metų vaikai nepriliptų prie elektronikos. Lego vietoje Minecraft, knygos vietoje aipodo, gamta ir sportas vietoje televizoriaus. Jeigu reikia, reikalaukite, kad mokykloje vaikų neprileistų prie planšečių, kol jie nesulauks 10 metų (kai kas rekomenduoja 12 metų amžių).

Nuoširdžiai pakalbėkite su vaikais apie tai, kodėl jūs ribojate laiką, praleidžiamą su elektronika. Vakarieniaukite su vaikais be elektroninių įrengimų prie stalo – kaip Stivas Džobsas rengdavo vaikams „pietus be technologijų“: vaikai visada kartoja tai, ką daro tėvai.

Kai kalbuosi su savo 9 metų amžiaus berniukais dvyniais, aš sąžiningai paaiškinu, kodėl nenoriu, kad jie turėtų planšetes ar žaistų kompiuterinius žaidimus. Aš paaiškinu, kad kai kurie vaikai taip įsijaučia į tokius žaidimus, kad jiems paskui sunku sustoti ir kontroliuoti su elektronika praleidžiamą laiką. Aš padedu jiems suprasti, kad jeigu jie pernelyg įsijaus į ekranus ir žaidimus, kaip tai daro kai kurie jų draugai – nukentės kitos jų gyvenimo sferos. Jie nebenorės žaisti beisbolo, skaityti knygų, domėtis mokslu ir gamta, nutols nuo savo tėvų realiame pasaulyje. Kas keisčiausia, ilgai įtikinėti nereikia, jie ir patys pastebi pokyčius savo drauguose, kurie pernelyg įsijautė į elektroninius žaislus.

Psichologai, užsiimantys vaikų ugdymu, supranta, kad sveikas vaiko vystymasis – tai socialinis bendravimas, kūrybiški žaidimai ir sąveikavimas su realiu pasauliu. Labai gaila, bet dalyvavimo efektą turintis patrauklus elektroninis pasaulis pristabdo jų vystymąsi.

Mes taip pat žinome, kad vaikai labiau linkę bėgti nuo realybės, jeigu jie jaučiasi vieniši, jiems nuobodu, jie neturi tikslo. Dėl to vaikams reikia padėti gauti realią gyvenimišką ir bendravimo su realiais žmonėmis patirtį. Vaikas, užsiimantis kūryba ir artimas savo šeimai, su kur kas mažesne tikimybe panorės pabėgti į išgalvotą skaitmeninį pasaulį. Bet netgi jei vaikas jaučia palaikymą ir meilę, jis gali prasmegti „matricoje“, jei įsitrauks į patrauklius ekranus ir išbandys savo kailiu jų efektą. Kas dešimtas žmogus turi polinkių į priklausomybę.

Rezultate mano klientė Siuzen atėmė iš Džono planšetę, tačiau jo sveikimas tapo sudėtinga kova su visa krūva kliūčių ir problemų.

Po 4 metų Džonui pasidarė žymiai geriau. Jis išmoko naudoti kompiuterį gerokai sveikesniu režimu ir susigrąžino balanso jausmą į savo gyvenimą: jis žaidžia beisbolo komandoje ir turi kelis artimus draugus mokykloje.

Tačiau jo mama vis dar lieka budri, kadangi, kaip ir kitokio pobūdžio priklausomybių atvejais, recidyvas gali atsėlinti silpnumo momentu. Tikrumo dėlei, jo miegamajame vis dar nėra kompiuterio, o ir vakarieniaujama be išmaniosios technikos.

Apie autorių. Daktaras Nikolas Kardaras – vieno iš labiausiai prestižinio reabilitacijos centro The Dunes East Hampton vykdomasis direktorius ir buvęs Stoni Bruko medicinos centro profesorius. Neseniai pasirodė jo knyga „Šviesos vaikai: kaip priklausomybė nuo ekranų užvaldo mūsų vaikus ir kaip nutraukti transą“.

Šaltinis