Kaip įkvėpti savo vyrą

Manęs to dažnai klausinėja – kartais tiesiai, kartais užuominomis. Pavyzdžiui, vyras nenori dirbti arba jo niekas nedomina. Kadangi pirmiausiai mes žiūrime į save, ieškome savų trūkumų, savo silpnų vietų, tai šiuo atveju reikia užduoti klausimą: o ką aš negerai darau? Kaip galėčiau įkvėpti savo vyriškį ir tapti jo mūza?

VYRUI REIKALINGA MOTERS ENERGIJA

Gamta sukūrė vyrą kaip į priekį besiveržiančią jėgą. Suteikė visas reikalingas savybes, kad vyras galėtų pasiekti bet kokį išsikeltą tikslą. Tik viename Kūrėjas apribojo vyro galimybes – paliko be galimybės savarankiškai generuoti energiją.

Dėl to vyras pasidarė panašus į daugiafunkcinį kompiuterį. Jis gali labai ir labai daug. Moka atlikti pačius įvairiausius uždavinius – ir į parduotuvę nueiti, ir pinigų uždirbti, ir namą pastatyti, ir čiaupą suremontuoti. Tačiau tik tuo atveju, jeigu jis prijungtas prie elektros tinklo.

Čia galimi du variantai – arba jis prisijungs prie rozetės, iš kurios teka bendra elektra, arba maitinsis ir kokio nors mobilaus generatoriaus. Kitaip sakant, vyras energijos pasikraus arba iš aplinkinio pasaulio, arba iš moters.

Kadangi nepajungtas prie elektros tinklo kompiuteris – tai tik paprastas gelžgalis, beprasmiška reikalauti iš jo atliktų darbų ir išpildytų pažadų.

Šiuolaikiniams vyrams sunkiau užmegzti kontaktą su Visata – dėl auklėjimo, tradicijų, įsitikinimų. Dėl to visuotinis elektros tinklas lieka jam neprieinamas. Tada visas viltis tenka dėti į generatorių.

Moteris sukurta tam, kad generuotų energiją. Ji gali kurti ją iš nieko. Ir tai jos viena svarbiausių funkcijų. Kiekviena moteris kuria šią energiją, kaupia ir kažkaip eikvoja. Svarbiausias klausimas – kur ta energija nukreipiama.

Pats logiškiausias būdas – pasijungti prie kompiuterio ir maitinti jį energija, kad jis savo ruožtu spręstu abiem aktualius uždavinius. O kompiuteris su džiaugsmu tai padarys – juk geriau spręsti kažkokius uždavinius ir judėti į priekį, nei paprasčiausiai dulkėti ant stalo. Geriau kažką nuveikti savo ir moters labui, negu drybsoti fotelyje ir maukti alų.

Tačiau pasaulį kartą ištiko generatorių maištas. Kai jie išėjo į gatves su plakatais „Duokit lygybę!”, „Kompiuteriai – praeities atgyvenos!”, „Mes generuojame, o jie eikvoja!”, „Šalin generatorių išnaudojimą!” ir t.t.

Moterys tampa savarankiškomis ir stengiasi viską daryti pačios. Pačios stato namus, daro remontą, taiso santechniką, užsidirba pinigus, auklėja vaikus, kovoja dėl lygių teisių.

Kas belieka daryti kompiuteriams be elektros? Paprasčiausiai trūnyti. Senti.

Ar tampa generatoriai dėl to laimingesni, kad daug pasiekė, tokių beprotiškų pastangų kaina? Klausimas lieka atviras.

JEIGU MANO VYRAS NUSTOJO JUDĖTI Į PRIEKĮ, TAI KUR MANO ENERGIJA?

Tai pats svarbiausias klausimas, kurį turi užduoti sau kiekviena ištekėjusi moteris. Jeigu vyras nenori dirbti, ko nors siekti, niekuo nesidomi – kurgi dingsta mano energija?

  • Ar eikvoju ją įtemptam darbui ir pinigų uždirbimui?
  • Ar įsijaučiau į vaikų auklėjimą ir pamiršau, kad esu dar ir žmona?
  • Ar pasinėriau į savęs tobulinimą, apleidusi žmonos pareigas?
  • O gal iki šiol esu įsitikinusi, kad galiu susirasti geresnį vyrą?
  • Gal mane apėmė godulys ir esu nepasirengusi atiduoti savos energijos?
  • Gal nusprendžiau tapti žūtbūt stipria, savarankiška ir nepriklausoma?
  • Ar moku pati generuoti energiją, kaupti ir dalintis?

KAIP ĮKVĖPTI VYRUS ŽYGDARBIAMS

Prisiminkime vaikiškas pasakas. Kaip princesės įkvėpdavo princus? Iškart prieš akis iškyla paveikslas apie princesę bokšte, kurią saugo ugnimi alsuojantis slibinas. Puikusis princas ant balto žirgo nugali slibiną ir pasiima princesę su savimi.

Ką tokio ypatingo darė princesė?

1. Princesė buvo silpna ir negalėjo išsigelbėti pati. Šis žingsnis – mūsų moteriško savarankiškumo ir nepriklausomybės atsisakymas. Tapdamos silpnomis, pažadiname vyriškiuose jėgą ir troškimą mumis rūpintis. Kol mes iš visų jėgų stengiamės būti stipriomis, neturime jokių šansų susilaukti rūpestingumo.

2. Princesė tikėjo, kad princas ją išgelbės. Ar labai dažnai tikime savo vyrais? Ar dažnai visiškai jais pasitikime ir jų nekontroliuojame? Ar gali vyras realiai padėti, jeigu mes netikime, kad jis tai gali ir tai padarys?

3. Princesė ne šiaip sėdėjo ir laukė, o užsiėmė moteriškais reikalais – siuvinėjo, piešė. Įprastas šiuolaikinės moters gyvenimo būdas praktiškai neleidžia užsiimti moteriškais reikalais. Drabužius galima nusipirkti gatavus, ir jai nereikia siūti. Indus plauna indaplovė, drabužius skalbia skalbyklė. Išsiuvinėti marškinėliai jau nemadingi. Žaislų parduotuvėse tiek, kad nėra reikalo nei siūti, nei siuvinėti. Netgi maisto gaminti pilna šio žodžio prasme nebereikia, galima nusipirkti pusfabrikačių ir pašildyti.

Mūsų gyvenimas darosi lengvesnis ir technologiškesnis, brt kur gi pradingsta toji energija, kurią mes sutaupėme? Ir ar mokame ją papildyti, juk dauguma moteriškų užsiėmimų tam ir egzistuoja, kad moteris pasikrautų energija.

4. Princesė nerėkavo jam iš savo bokšto, kaip teisingai kapoti slibinui galvas. Kaip dažnai mums atrodo, kad geriau žinome, kas teisinga. Aš pati tokia esu – ir pastoviai pagaunu save galvojant, kad neretai pernelyg smarkiai „padedu” ten, kur geriau patylėti ir atsipalaiduoti.

O be to mes labai dažnai pasirengusios įspirti vyrui už bet kokią jo padarytą klaidą. Mes teikiame labai mažai reikšmės jo pergalėms, o štai pralaimėjimų niekad nenutylime. Mėgstamiausios frazės: „Aš gi tau sakiau”, „Aš taip ir žinojau”, „Na, tu kaip visada”, „Ir vėl…” Kiek riteriškų širdžių šios frazės sudaužė…

Mokėjimas nekreipti dėmesio į jo klaidas, sugebėjimas laiku palaikyti, paremti, nepažeminti – tai dalykas, kuris pavers moterį jo akyse pačia geriausia.

5. Princesė neslėpė susižavėjimo princo narsumu. Ar dažnai mes gėrimės vyro sugebėjimu pataisyti čiaupą ar pertempti sunkius nešulius? Ar įžvelgiame vyruose teigiamas savybes – ar tik užsicikliname ties silpnybėmis ir trūkumais?

Tai, į ką kreipiame dėmesį – gausėja, didėja, stiprėja. Ir jeigu pastoviai tarkuosime ir būsime nepatenkintos, atsiras vis naujų ir naujų pretekstų nepasitenkinimui. O jeigu gėrėsimės drąsa, atsakomybe, sugebėjimu rūpintis – visi šie dalykai tiktai augs ir gausės.

6. Po to, kai princas ją išgelbėjo, jis visiškai jam atsidavė. Puolė jam ant kaklo ir po kojomis. Dėkojo iš visos širdies. Ir jis išsivežė ją į savo namus. Kas ją išgelbėjo, tas ir tapo vyru.

Kai vyras nudobia mums mamutą – ar visada mes su džiaugsmu dėkojame? Ar tiesiog priimame tai kaip savaime suprantamą dalyką? O gal netgi skeptiškai vertiname taip sunkiai sumedžiotą vyro grobį, lygindamos su vakar nudobtu mamutu ir su mamutais, kuriuos sumedžiojo kaimynas?

Rinkitės pačios. Pačios galite spręsti, ką daryti su ta energija, kurią jums suteikė gamta. Galime eiti prieš gamtos valią ir eikvoti energiją savarankiškai. O galime pabandyti gyventi kitaip.

O ką, jei pamėginsime tapti princese ir įkvėpsime žygdarbiui vyrą, kuris gyvena su jumis?

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *