Sutuoktiniai dažnai bijo, kad vienas kitam atsibos. Tokia baimė kyla iš patirties. Kai turime kokį nors materialų dalyką, pavyzdžiui, mobilų telefoną ar mašiną, tai jie ilgainiui atsibosta. O akys krypsta į naujesnius ir gražesnius modelius.
Analogiškai žmonės galvoja vienas apie kitą. „Štai,- mąsto mergina,- po kiek laiko aš savo vaikinui atsibosiu. Ir jis ims žiūrėti į kitą- gražesnę ir seksualesnę“.
Psichologai šią tezę pakeičia kita. Jie ima kalbėti apie visai kitokius dalykus. Jie primena, kad iš pradžių sutuoktiniai idealizuoja vienas kitą. Ir reiškia tai žvilgsniais, švelniais žodžiais ir prisilietimais. Tačiau ši idilija tirpsta ne dėl nuobodulio, o dėl pretenzijų: turi būti taip, o ne kitaip. Jei ne – mane tai žemins ir skaudins.
Pirmiausia tarp sutuoktinių turi prisikaupti daug neišsakytų nuoskaudų. Paskui jie ima vienas kitam tas nuoskaudas reikšti. Ir kuomet kritikos kiekis viršija švelnių žodžių, žvilgsnių, prisilietimų kiekį, ryšys „su juo jaučiuosi gerai“ pavirsta ryšiu „su juo jaučiuosi blogai“. Tuomet sutuoktiniai ieško pakaitalo šone. Arba bando keisti savo santykius tiesiogiai aiškinantis, arba per psichoterapiją.
Kaip matote, apie tai, kad žmogus tiesiog gali nusibosti, psichologai nekalba. Matyt todėl, kad jiems žmogus per daug skiriasi nuo daikto. Jis turi subjektyvų pasaulį, yra mažas kosmosas… Trumpai tariant, jis yra subjektas.
Tačiau mes galime į žmogų žiūrėti ne kaip į subjektą. Tarkime, jei jūs važiuojate perpildytame troleibuse ir jus užgriūna savo svoriu keli žmonės, jūs reaguojate į juos kaip į sunkius, trukdančius objektus. Panašiai jūs elgiatės su mažu vaiku, kai užtempiate ant jo kojų siauras pėdkelnes. Arba kai nešate apalpusį žmogų.
Tiesa sakant, mes labai lengvai galime žiūrėti į žmogų ne kaip į žmogų. O kaip į mūsų vergą.
Vergystė santuokoje. „Tu priklausai man ir tiktai man.“ Kaip jūs nesunkiai pastebėsite, šis reikalavimas yra visuotinis ir remiasi giliausiomis žmogaus baimėmis. Kad būtų aišku, prisiminkime, kas verčia mus sakyti „mano“ žmogui, kurį pamilome. „Mano“- reiškia „priklauso man“.
Mums labai nesinori galvoti, kad mylimieji yra mūsų vergai. Mums labai tai nepatinka. Nes tai erzina. Tokia mintis mus žemina. Mes vejame nuo savęs šį palyginimą. Mes apsimetame demokratiškais ir sakome „aš jai/jam duodu visišką laisvę“. O po penkių minučių verdame nuo pavydo ir sakome jai/jam „mano“.
Todėl sutikime, kad pasąmonėje mes esame vergvaldžiai ir vergai. Geriau pagalvokime, ar geriau vergą laikyti pririštą, ar geriau kartais paleisti jį į laisvę.
Yra žmonių, kurie mano, jog sutuoktinio neverta toli ir ilgam paleisti. Dėl tos pačios priežasties nerekomenduotina palikinėti jauno vyro su patraukliomis žmonos draugėmis. Atseit, tai stumia jauną vyrą į pagundą. Panašiai mąsto pavydūs vyrai: jie neleidžia žmonų į svečius, pobūvius, pasisėdėjimus prie taurelės ir šokius. Nes bijo, kad žmonos ims flirtuoti su kitais, o vėliau ir į lovą su jais atsiguls.
Taigi ši pažiūra remiasi principu „žmogus silpnas, o Šėtonas klastingas“. Į išsiskyrimą tokie žmonės žiūri kaip į per daug pavojingą spragą. Į paliktą be priežiūros sutuoktinį- kaip į seksualinę sulėtinto veikimo bombą. Ir jie neramiai mintyse kartoja: „pripras, pripras prie laisvės, nebūk kvailas, būk budrus, geriau laikyk jį ant pavadėlio“.
Mūsų žodinėje išmintyje – folklore- pilna istorijų apie naivų vyrą, kuris grįžta iš komandiruotės… Apie nenuovokią žmoną, kuri aptinka vyrą su kita… Jei vis dėlto tokius žmones įtikini, kad pavyduliavimas ir sekiojimas žemina sutuoktinį, tai jie prisimena Ronaldą Reiganą ir garsiai šaukia: “Dovieriaj, no provieriaj!“
Tačiau yra žmonių, manančių atvirkščiai. Jie prisimena, kad vergovės laikais vergai dažnai keldavo maištus. O tam tikromis dienomis buvo priimta paleidinėti vergus į laisvę. Žinoma, jei jie to norėdavo.
Jie nesaugo savo mylimųjų ir sutuoktinių nuo pagundų. Atvirkščiai, tokios moterys specialiai palieka savo būsimus vyrus su patraukliomis draugėmis. „Jei jis,- sako jos,- susigundys jomis, tai tegul dabar, o ne po septynerių bendro gyvenimo metų“.
Tai- savotiškas patikrinimas, išbandymas. Dažniausiai tokios moterys sako „geriau, kad vyras išsidūktų“. Tokie vyrai neretai leidžia savo žmonoms nuvažiuoti į kokią sanatoriją „prasiblaškyti“. Yra netgi tokių, kurie sako, jog neištikimybė sustiprina santuoką. Nes įneša naujų jausmų ir pagyvina intymų gyvenimą.
Tačiau jei mes jau kalbame apie „paleisti- nepaleisti“, tai prisiminkime ir pačius vergus. Vergai anaiptol ne visada trokšdavo laisvės. Tai tik mūsų istorijos vadovėliuose visus vergus nupiešdavo kaip maištingą Spartaką. Neretai vergai labai prisirišdavo prie savo šeimininkų, tapdavo jų šeimos nariais, ir visai iš jų eiti nenorėdavo.
Todėl galimas ir toks variantas: žmona sako vyrui: “tu ten… šitai… eik, išsiblaškyk kur nors.“ O vyras atsako: “o tu man mieliausia. Man su tavimi geriausia“.
Tarp kitko, čia jau prasideda aukštasis santykių pilotažas. Štai pavyzdžiui, vienas toks atvejis iš gyvenimo. Ruošiasi vyras į bendradarbių vakarėlį. O žmona žino, jog ten su juo flirtuoja žavi bendradarbė. Tai žmona lyg niekur nieko sako vyrui: “žinai, tu toks esi drovus su moterimis. Tai tu nors šiandien nesidrovėk. Pakviesk ją šokti, kava pavaišink, komplimentų pasakyk…“
Ir ką jūs manote? Vyras, kai jam eilė atėjo kviesti šokti, visą smagumą prarado. Lyg ir bando kažką padaryti, bet neišeina. Kažkoks stabdys viduje. Bendradarbė klausia: „tu ko nerviniesi?” O jis atsako: “taigi…žmona man leido su tavimi pašokti, kava pavaišinti patarė,ir t.t.“ Bendradarbė iš karto kažką užuodė, supyko ir sako: “na šitaip tai nebus!“ Ir nieko tarp jų nebuvo- norite tikėkite, norite- ne.
Ir kas gi čia tokio sudėtingo? Juk tiek yra pasakyta visokių išmintingų žodžių. Apie tai, kad jei paukštį laikysi per stipriai, tai uždusinsi, o jei per silpnai- tai išskris. Ir apie tai, kaip neverta uždarinėti nieko jokiame, netgi auksiniame narvelyje, o geriau palikti dureles atidarytas. Jūs visą šią išmintį girdėjote ir nė kiek ja netikite? Aš irgi netikėjau, kol su žmona mes neturėjome jūros kiaulytės vardu Pūkelis.
Pūkelis šis nuolatos gyvena narvelyje. Jei narvelį atidarai- jis iš karto pabėga ir slepiasi kur nors už šaldytuvo. Aš iš pradžių labai nervindavausi, puldavau jį iš ten su šepečiu krapštyti. O jis tik kažkaip cypdavo ir nepasiduodavo.
Tuomet aš ėmiau stebėti, kaip mano žmona su juo elgiasi. O ji paprasčiausiai atidaro narvelį ir leidžia Pūkeliui pabėgti. Po to ji į narvelį padeda žolės gniužulą ir palieka dureles atdarytas. Ir nieko daugiau nedaro. O ramiai taip sako: “jis vis vien išalks ir sugrįš“. Aš iš pradžių labai pykdavau ir nervindavausi. Tačiau taip ir atsitikdavo: Pūkelis visuomet sugrįždavo.
Tiesą sakant, jis buvo labai tylus vienišas patinas, todėl mes jį kartais nunešdavom pas draugę. Draugė jo (dabar amžinatilsė) buvo maža jūros kiaulytė, gana simpatiška ir panašaus temperamento – jie flegmatikai. Tačiau kai jie susitikdavo, Pūkelis visuomet pradėdavo keistai dainuoti. O jo draugė apuostydavo jį ir klausydavosi. Tikriausiai jis pasakodavo jai apie savo gyvenimą.
Esmė ta, kad Pūkelis šiaip niekada daugiau nedainuodavo taip, kaip tų pasimatymų metu. Jame tarsi per pasimatymus kažkas realizuodavosi. O juk mes dažnai kalbame apie žmogaus savęs realizacijos siekius, apie tai, kad be to žmogus nustoja tobulėti… Kartais mes priešpastatome: realizuoji save arba rūpiniesi šeima. Arba – arba.
Tarsi kažkaip santuokoje savęs realizuoti neišeina… Tačiau negi, jei Pūkelis apsigyventų viename narve su savo drauge, negi jis tuomet nustotų dainuoti?„
