Kaip išauklėti silpną, kūrybinių sugebėjimų neturintį kvailį

Pakliuvo man įdomus straipsnis iš žurnalo Time: „Aš mokiau savo vaikus, kad ginčytis su manimi – normalu. Didžiulė klaida„. Žemiau pateiksiu vertimą, o kol kas – nedidelė pratarmė. Dabar pasirodė daug literatūros tėvams, kur pasakojama, kaip reikia auklėti vaikus. Ši literatūra smarkiai klaidina tėvus, įvairaus plauko pseudo psichologai patarinėja nesakyti vaikams „ne“, atseit, neduok Dieve, vaikai sužinos žodį „negalima“.

„Šių žodžių vartojimas – tai smurtas prieš vaikus“. – aiškina „psichologai“. – „Jūs slopinate vaiką. Juk jūs to nenorite? Juk jūs norite išauginti jį stipriu, pasižyminčiu lyderio savybėmis? Vadinasi, jam negalima sakyti „ne“

Kitaip sakant, „psichologai“ siūlo tėvams visiškai paklusti vaiko valiai.

Ar išaugs šitaip auklėjant, stipri asmenybė? Visiškai priešingai. Nes stiprus, valingas žmogus yra tas, kuris sugebėjo suvaldyti pats save, kuris išmoko kontroliuoti savo impulsus ir norus, įveikti tingulį, skausmą ir savo silpnumą. Tas, kuris sugebėjo pajungti visa tai savo valiai.

O statyti užtvaras savo impulsams ir norams jis išmoko vaikystėje. Tėvų dėka. Iš pradžių būtent jie, tėvai, sako „ne“ vaiko norui visą dieną žiūrėti filmukus. Iš pradžių jie moko vaiką įveikti tingulį, sakydami vaikui, kad REIKIA susitvarkyti žaislus. O paskui visi tie „negalima“ ir „reikia“ susiformuoja viduje. Vaikui formuojasi psichinis savireguliacijos mechanizmas – bazinis dalykas, valios formavimuisi. Vėliau, kai vaikas paauga, aktyviai padedamas suaugusių jis gali pasinaudoti savireguliacija, kad išsiugdytų valią. Savireguliacija leis jam išmokti įveikti sunkumus: atkakliai stengtis suprasti matematikos uždavinį, nepasiduodant tinguliui ir nusiminimui dėl to, kad jis toks sudėtingas. Mokydamasis įveikti nuovargį bei skausmą, jis sugebės tapti stipriu ir mikliu, laimėti sporto rungtynes.

Susidūręs su labai nemaloniu faktu, kad ne visi jo norai bus išpildyti, jis išmoks samprotauti, išmoks transformuoti primityvias nemalonias emocijas į sudėtingas ir subtilias. O tai leidžia išsiugdyti kūrybišką mąstymą. Taip pat vaikas supras, kad be jo paties ir jo norų egzistuoja kiti žmonės su savais norais. Kad kartais reikia atsisakyti savo troškimų vardan kito žmogaus. Šie pergyvenimai skatina tokių charakterio savybių kaip sąžinė vystymąsi.

Ir tik tada, kai atsirado visos šios savybės – valia, sąžinė, mokėjimas galvoti – o taip pat pakankamai susiformavo kultūrinis ir intelektualinis bagažas, galima skiepyti vaikui troškimą kritiškai mąstyti. Paprastai visi šie dalykai daugmaž susiformuoja, tegu ir anaiptol ne iki galo, paauglystės amžiuje.

Logiška? Ir visiškai atitinka psichikos vystymosi dėsnius. Sulaukę paauglystės, vaikai patys pradeda aršiai ginčytis su tėvais. Jų netgi nereikia šito mokyti. Tiesa, turint galvoje, kad paaugliai vis dar emociškai nebrandūs ir nepatyrę, svarbu mokėti ir jiems atitinkamose situacijose ištarti tą patį „ne“.

O kas gi gaunasi, kai vaikui nuo kūdikystės nesakomas žodis „ne“ – matome iš žemiau pateikiamo straipsnio. Vaikai tampa impulsyvūs ir nevaldomi. Jų emocijos, kaip taisyklė, primityvios ir nebrandžios, jie sprunka nuo bet kokio sudėtingesnio dalyko, reikalaujančio pastangų. Kitaip sakant – jie silpni ir infantilūs, ir niekada netaps stipriomis asmenybėmis.

Taigi – žadėtas straipsnis.

***

Mano liūdna patirtis byloja, kad vaikus reikia riboti, kol jie netaps pakankamai suaugę, kad suprastų apribojimų priežastį.

Auklėti vaikus nelengva. Kiekvienam tyrimui ar kiekvienai statistikai, aiškinantiems mums, kaip reikia auklėti vaikus, galima rasti kitų tyrimų ir statistikų, raginančių elgtis absoliučiai priešingai. Kaip gali būti toks svarbus mums dalykas tokiu sudėtingu?

Viena iš tokių sudėtingų problemų – tai klausimas, kiek laisvės reikia suteikti vaikams, jiems priimant sprendimus? Neseniai pasirodęs straipsnis Yahoo auklėjimo portale sugrįžo prie prieštaringos idėjos, kad tėvai turi mokyti vaikus ginčytis. Ekspertai, įskaitant klinikinį psichologą K. M. Fleneganą, pateikia argumentus, rekomenduojančius leisti vaikams sakyti „ne“ savo tėvams. Tuo pat metu kiti straipsniai tvirtina, kad sakyti vaikams „ne“ – tai viena iš pagrindinių tėvų pareigų. Tai kas gi teisus?

Man prireikė ne vienerių metų, kad išauklėčiau sugebėjimą mandagiai ginčytis. Ir, būdama paprasta mama, kuri labai bijo sugadinti savo vaikus, galiu jums pasakyti, kad tai visiškai nesuveikė. Ir aš paaukojau pastaruosius vienerius savo dvynių gyvenimo metus tam, kas ištaisyčiau žalą, kurią pati padariau. Dabar jiems po 7 metus.

Kai buvau maža, man atrodė, kad neturiu balso teisės. Būdavo taip, „kaip pasakė tėvai, arba gali eiti į visas keturias puses“. Jie priimdavo sprendimą ir, nežiūrint į mano nuostabius argumentus ir idėjas, tasai sprendimas buvo galutinis. Man prireikė visos savo jaunystės, kad įgyčiau balso teisę ir suprasčiau, kad tai normalu – laikytis savo įsitikinimų ir pačiai spręsti savo gyvenimo klausimus.

Aš nenorėjau, kad mano mergaitės tai patirtų. Norėjau, kad jos nuo pat pradžių žinotų, kad yra man svarbios, protingos, kad į jas būtų įsiklausoma, kadangi mūsų visuomenėje bet kurio amžiaus moterys neretai susiduria su priešingu reiškiniu. Aš norėjau, kad mano dukros mokėtų siekti savo. Jeigu jos turėjo priežasčių kažko norėti ar nenorėti, aš turėjau apie tai žinoti.

Tačiau aš susipainiojau laike. Tėvų neryžtingumą vaikai gali suprasti ne kaip norą atsižvelgti į jų interesus, o kaip silpnumą. Kai mergaitei 3-4 metukai, ji laukia iš jūsų nurodymų, ką jai reikia daryti. Net jeigu garsiai prieštarauja. Mažas vaikas turi žinoti, kad yra saugus. Kad jūs kontroliuojate visą sprendimų priėmimų procesą. Kad jis gali jumis tikėti, kai kalbate.

Iki pat šių metų, dėl to, kad norėjau įskiepyti savo vaikams nepriklausomą kritišką mąstymą, aš kažką uždrausdavau, o paskui leisdavau vaikams pamėginti draudimą įveikti. Kartais keisdavau sprendimus, tačiau kadangi vaikai kol kas negalėjo suprasti viso to priežasties, jų akyse aš paprasčiausiai atrodžiau neryžtinga. Jie įsiminė rezultatą, nesupratę sprendimo priėmimo proceso.

Jie nesuprato, kur yra leistina riba, dėl to pradėjo įžūlėti. Kad patenkintų savo troškimus, jie naudojo pačius įvairiausius vaikiškus triukus – pykdavo, įsižeisdavo, ginčijosi, grasino ir t.t. Aš netyčia apleidau šią sferą ir laivas tapo nevaldomas.

Prireikė ištisų metų, tačiau kai nuosekliai pakeičiau savo požiūrį, vaikai kad ir nenoriai, bet ėmė su manimi sutikti. Dabar aš sakau: „Ne, nes aš taip pasakiau“ kur kas dažniau. Man reikia parodyti jiems, kad mano autoritetu galima pasitikėti. Ir jie dabar laimingesni. Jie daugiau nebeatsikalbinėja ir nepravardžiuoja. Dabar jie žino, kad ramiai ir tvirtai pasakytas „ne“ reiškia būtent „ne“. Ir augdami jie pasieks tą amžių, kai aš tikriausiai galėsiu jiems leisti aptarti atskirus sprendimus, kuriuos priėmiau, jeigu jie turės rimtų argumentų.

Vaikus, žinoma, reikia mokyti pagarbiai ginčyti jūsų sprendimus. Tačiau nereikia to daryti iki to laiko, kol jie nepakankamai suaugę, kad susidorotų su tuo uždaviniu, kol jūs jiems įtikinamai neparodėte, kad jūsų žodis yra galutinis iki to laiko, kol nenusprendėte kitaip, ir kad leisite jiems aptarinėti šį sprendimą su jumis, jeigu jie to nusipelnė. Ar galima tai pavadinti „priešginų“ auklėjimu? Greičiau ne priešginų, o efektyvių komunikatorių.

Šaltinis


DAUGIAU ŠIA TEMA

Tiesa apie tėvus ir vaikus, apie kurią mažai kas k... "Svarbiausia vaikui - disciplina. Jeigu jį rimtai užimsime, nebeturės laiko šlaistytis gatvėmis!", "Man svarbu, kad sūnus užaugtų kovotoju, dėl to jis...
Kaip padėti vaikams suprasti tragiškas naujienas Originalas Laikykite tai pamokančiomis akimirkomis. Svarbus tėvystės – ir gyvenimo – principas yra paversti problemas į galimybes. Nors jums mažiausi...
Močiutė ir mama. Vaidmenys auklėjant vaiką "Mama, netrukus tu tapsi močiute!" - ši frazė apverčia šeimos gyvenimą. Atsiradus šeimoje vaikui pasikeičia vaidmenys, juk mama tampa senele, o dukra ...
Kaip per savo ambicijas pastebėti vaiko individual... Vieną tėvų užduodamą klausimą girdžiu praktiškai pastoviai: "Kaip kažką darant ar nedarant nesuteikti gilios psichologinės traumos mano vaikui?" Klau...
Juk ji mergaitė Neseniai darbe priėjo kolegė, daugiavaikė mama ir paklausė: -Klausyk, tu juk turi dukrą? Norėčiau tau atiduoti tai, ką nešiojo mano mažosios. -Ačiū,...
Žodis – ne žvirblis Dažnos tėvų frazės, kurios daro didelę žalą auklėjant vaikus Tavo sesuo (brolis) moka tą ir aną, o štai tu... Vienas efektyviausių būdų sukiršinti t...
Daugiavaikė mama apie visuomenės nuomonės paradoks... Sako, kad būti daugiavaike mama sunku. Ir tikriausiai daugiausiai apie tai žino pačios mamos. Tai kodėl tada moteris, kuri turi keturis ar penkis vaik...
Dėkingumo ugdymas Dėkingumas - vienas iš bazinių žmogiškumo bruožų. Kaip užauginti dėkingą vaiką mūsų materialistiniame pasaulyje? Paprastų raginimų būti mandagiam nepa...
Jie iš mūsų tyčiojasi Jie tyčiojasi kai nenori kalbėti, priaugti svorio, valgyti brokolių, naudoti naktipuodžio! Jie atsisako dalintis kastuvėliu su bjauriu berniuku žalia...
Tėvai auklėja vaiką taip pat, kaip patys buvo aukl... Visiems norisi būti gerais tėvais, jei ne pačiais geriausiais. O kai kuriems idealių tėvų statusas tampa svarbiausiu gyvenime. Bet juk tai visiškai sk...
Aksominis smurtas. „Visa tai – tavo paties l... Yra mūsų kultūroje vienas toks bruožas - tėvai, mokytojai ir kiti suaugę žmonės iš kailio neriasi, kad nuveiktų vaikų labui kažką gero. Net jeigu pats...
Kaip užauginti laimingą moterį Mergaitė, mergina, moteris - kokie vaizdiniai kyla jūsų vaizduotėje, kai tariate šiuos žodžius? Kas yra moteris jūsų supratimu - trapi švelni gėlelė,...
Klastinga dalelytė „ne“ "Nedaryk to, nedaryk ano, nelakstyk, neliesk, ne-ne-ne-ne..." Pažįstama situacija? Neretai suaugusieji taip ir švaistosi pamokymais: "neik į virtuvę, ...
Vaikai ir daiktai Mažylis atėjo į svečius pas senelį ir močiutę. Atvedė mama. Pas senelius baisiai viskas įdomu - šitiek naujų, nematytų daiktų! Vazos, servetėlės, nuot...
Mergaitės auklėjimo taisyklės Pirmoji taisyklė. Gražuolė Abejonės savo patrauklumu - sunkus kryžius mergaitei. Kad ir kokiais išvaizdos duomenimis gamta nebūtų apdovanojusi jūsų ...
Pavargusioms mamoms Mama veda mažą dukrą į mokyklą, laikydama ją už rankos, o galvoje nesiliauna suktis mintys apie begalę reikalų, kuriuos reikia nuveikti: užsukti į par...
Paauglius reikia mylėti netgi labiau negu mažus va... Paprastai mamos jaudinasi dėl mažų vaikų - kaip pavalgė, kaip pamiegojo. Susimušė koją, susipešė smėlio dėžėje dėl kastuvėlio, išsigando šuns ir t.t. ...
Vaikas laimingas, kada nebijo Žinote, kaip išmokyti šunį paklusnumo? Kursuose man pasakojo, kad norint pajungti gyvūną savo valiai, jį reikia palaužti. Su juo nereikia skaitytis. R...
Kiek mama padaro vaikui per dieną Vienas vyras patalpino laikraštyje žinutę apie savo žmoną. Šeimoje buvo trys maži vaikai ir jis ištisą dieną stebėjo viską, ką mama darė vaikams. Ir ...
Tėvo svarba Tėtis - tai ne tas, kuris remontuoja. Ne tas, kuris atneša pinigų. Tėtis - tai vyras, šalia kurio vaikas gali šokinėti ant sofos, karstytis medžiais, ...
Ar lengva būti mama? Dabar daugybė moterų vietoje motinystės renkasi karjerą. Ir turi tam rimto pagrindo. Kai samdaisi į darbą, tau suteikiama daug teisių ir pareigų. Kai...
Ar įdomus jums jūsų vaikas? "Žinoma! - atsakys visi. - O kaipgi kitaip?" Ir tai tiesa, nė vienas iš tėvų nepasakys, kad jam neįdomus nuosavas vaikas. Tačiau ne visi žino, kaip tą...
Antipatarimai tėvams Tėvai visada linki vaikams geriausio: puikios profesijos, būtinai prestižinio darbo, patikimo gyvenimo draugo. Ir dėl to nesustodami kala vaikams į ga...
Mokomės sakyti mažyliui „ne“ Kelios taisyklės. "Ne" turi skambėti retai. Žodis "ne" turi būti neįprastas ir ypatingas. Kad jums jį ištarus, atkreiptumėte vaiko dėmesį. Jeigu saky...
Toksiška mama Mielosios mamos, jūs galite nuodyti ir naikinti savo vaikų dvasinį gyvenimą. Dėl jūsų nesąmoningumo - nesugebėjimo pasižiūrėti į save iš šalies ir sus...