Kaip išauklėti silpną, kūrybinių sugebėjimų neturintį kvailį

Pakliuvo man įdomus straipsnis iš žurnalo Time: „Aš mokiau savo vaikus, kad ginčytis su manimi – normalu. Didžiulė klaida„. Žemiau pateiksiu vertimą, o kol kas – nedidelė pratarmė. Dabar pasirodė daug literatūros tėvams, kur pasakojama, kaip reikia auklėti vaikus. Ši literatūra smarkiai klaidina tėvus, įvairaus plauko pseudo psichologai patarinėja nesakyti vaikams „ne“, atseit, neduok Dieve, vaikai sužinos žodį „negalima“.

„Šių žodžių vartojimas – tai smurtas prieš vaikus“. – aiškina „psichologai“. – „Jūs slopinate vaiką. Juk jūs to nenorite? Juk jūs norite išauginti jį stipriu, pasižyminčiu lyderio savybėmis? Vadinasi, jam negalima sakyti „ne“

Kitaip sakant, „psichologai“ siūlo tėvams visiškai paklusti vaiko valiai.

Ar išaugs šitaip auklėjant, stipri asmenybė? Visiškai priešingai. Nes stiprus, valingas žmogus yra tas, kuris sugebėjo suvaldyti pats save, kuris išmoko kontroliuoti savo impulsus ir norus, įveikti tingulį, skausmą ir savo silpnumą. Tas, kuris sugebėjo pajungti visa tai savo valiai.

O statyti užtvaras savo impulsams ir norams jis išmoko vaikystėje. Tėvų dėka. Iš pradžių būtent jie, tėvai, sako „ne“ vaiko norui visą dieną žiūrėti filmukus. Iš pradžių jie moko vaiką įveikti tingulį, sakydami vaikui, kad REIKIA susitvarkyti žaislus. O paskui visi tie „negalima“ ir „reikia“ susiformuoja viduje. Vaikui formuojasi psichinis savireguliacijos mechanizmas – bazinis dalykas, valios formavimuisi. Vėliau, kai vaikas paauga, aktyviai padedamas suaugusių jis gali pasinaudoti savireguliacija, kad išsiugdytų valią. Savireguliacija leis jam išmokti įveikti sunkumus: atkakliai stengtis suprasti matematikos uždavinį, nepasiduodant tinguliui ir nusiminimui dėl to, kad jis toks sudėtingas. Mokydamasis įveikti nuovargį bei skausmą, jis sugebės tapti stipriu ir mikliu, laimėti sporto rungtynes.

Susidūręs su labai nemaloniu faktu, kad ne visi jo norai bus išpildyti, jis išmoks samprotauti, išmoks transformuoti primityvias nemalonias emocijas į sudėtingas ir subtilias. O tai leidžia išsiugdyti kūrybišką mąstymą. Taip pat vaikas supras, kad be jo paties ir jo norų egzistuoja kiti žmonės su savais norais. Kad kartais reikia atsisakyti savo troškimų vardan kito žmogaus. Šie pergyvenimai skatina tokių charakterio savybių kaip sąžinė vystymąsi.

Ir tik tada, kai atsirado visos šios savybės – valia, sąžinė, mokėjimas galvoti – o taip pat pakankamai susiformavo kultūrinis ir intelektualinis bagažas, galima skiepyti vaikui troškimą kritiškai mąstyti. Paprastai visi šie dalykai daugmaž susiformuoja, tegu ir anaiptol ne iki galo, paauglystės amžiuje.

Logiška? Ir visiškai atitinka psichikos vystymosi dėsnius. Sulaukę paauglystės, vaikai patys pradeda aršiai ginčytis su tėvais. Jų netgi nereikia šito mokyti. Tiesa, turint galvoje, kad paaugliai vis dar emociškai nebrandūs ir nepatyrę, svarbu mokėti ir jiems atitinkamose situacijose ištarti tą patį „ne“.

O kas gi gaunasi, kai vaikui nuo kūdikystės nesakomas žodis „ne“ – matome iš žemiau pateikiamo straipsnio. Vaikai tampa impulsyvūs ir nevaldomi. Jų emocijos, kaip taisyklė, primityvios ir nebrandžios, jie sprunka nuo bet kokio sudėtingesnio dalyko, reikalaujančio pastangų. Kitaip sakant – jie silpni ir infantilūs, ir niekada netaps stipriomis asmenybėmis.

Taigi – žadėtas straipsnis.

***

Mano liūdna patirtis byloja, kad vaikus reikia riboti, kol jie netaps pakankamai suaugę, kad suprastų apribojimų priežastį.

Auklėti vaikus nelengva. Kiekvienam tyrimui ar kiekvienai statistikai, aiškinantiems mums, kaip reikia auklėti vaikus, galima rasti kitų tyrimų ir statistikų, raginančių elgtis absoliučiai priešingai. Kaip gali būti toks svarbus mums dalykas tokiu sudėtingu?

Viena iš tokių sudėtingų problemų – tai klausimas, kiek laisvės reikia suteikti vaikams, jiems priimant sprendimus? Neseniai pasirodęs straipsnis Yahoo auklėjimo portale sugrįžo prie prieštaringos idėjos, kad tėvai turi mokyti vaikus ginčytis. Ekspertai, įskaitant klinikinį psichologą K. M. Fleneganą, pateikia argumentus, rekomenduojančius leisti vaikams sakyti „ne“ savo tėvams. Tuo pat metu kiti straipsniai tvirtina, kad sakyti vaikams „ne“ – tai viena iš pagrindinių tėvų pareigų. Tai kas gi teisus?

Man prireikė ne vienerių metų, kad išauklėčiau sugebėjimą mandagiai ginčytis. Ir, būdama paprasta mama, kuri labai bijo sugadinti savo vaikus, galiu jums pasakyti, kad tai visiškai nesuveikė. Ir aš paaukojau pastaruosius vienerius savo dvynių gyvenimo metus tam, kas ištaisyčiau žalą, kurią pati padariau. Dabar jiems po 7 metus.

Kai buvau maža, man atrodė, kad neturiu balso teisės. Būdavo taip, „kaip pasakė tėvai, arba gali eiti į visas keturias puses“. Jie priimdavo sprendimą ir, nežiūrint į mano nuostabius argumentus ir idėjas, tasai sprendimas buvo galutinis. Man prireikė visos savo jaunystės, kad įgyčiau balso teisę ir suprasčiau, kad tai normalu – laikytis savo įsitikinimų ir pačiai spręsti savo gyvenimo klausimus.

Aš nenorėjau, kad mano mergaitės tai patirtų. Norėjau, kad jos nuo pat pradžių žinotų, kad yra man svarbios, protingos, kad į jas būtų įsiklausoma, kadangi mūsų visuomenėje bet kurio amžiaus moterys neretai susiduria su priešingu reiškiniu. Aš norėjau, kad mano dukros mokėtų siekti savo. Jeigu jos turėjo priežasčių kažko norėti ar nenorėti, aš turėjau apie tai žinoti.

Tačiau aš susipainiojau laike. Tėvų neryžtingumą vaikai gali suprasti ne kaip norą atsižvelgti į jų interesus, o kaip silpnumą. Kai mergaitei 3-4 metukai, ji laukia iš jūsų nurodymų, ką jai reikia daryti. Net jeigu garsiai prieštarauja. Mažas vaikas turi žinoti, kad yra saugus. Kad jūs kontroliuojate visą sprendimų priėmimų procesą. Kad jis gali jumis tikėti, kai kalbate.

Iki pat šių metų, dėl to, kad norėjau įskiepyti savo vaikams nepriklausomą kritišką mąstymą, aš kažką uždrausdavau, o paskui leisdavau vaikams pamėginti draudimą įveikti. Kartais keisdavau sprendimus, tačiau kadangi vaikai kol kas negalėjo suprasti viso to priežasties, jų akyse aš paprasčiausiai atrodžiau neryžtinga. Jie įsiminė rezultatą, nesupratę sprendimo priėmimo proceso.

Jie nesuprato, kur yra leistina riba, dėl to pradėjo įžūlėti. Kad patenkintų savo troškimus, jie naudojo pačius įvairiausius vaikiškus triukus – pykdavo, įsižeisdavo, ginčijosi, grasino ir t.t. Aš netyčia apleidau šią sferą ir laivas tapo nevaldomas.

Prireikė ištisų metų, tačiau kai nuosekliai pakeičiau savo požiūrį, vaikai kad ir nenoriai, bet ėmė su manimi sutikti. Dabar aš sakau: „Ne, nes aš taip pasakiau“ kur kas dažniau. Man reikia parodyti jiems, kad mano autoritetu galima pasitikėti. Ir jie dabar laimingesni. Jie daugiau nebeatsikalbinėja ir nepravardžiuoja. Dabar jie žino, kad ramiai ir tvirtai pasakytas „ne“ reiškia būtent „ne“. Ir augdami jie pasieks tą amžių, kai aš tikriausiai galėsiu jiems leisti aptarti atskirus sprendimus, kuriuos priėmiau, jeigu jie turės rimtų argumentų.

Vaikus, žinoma, reikia mokyti pagarbiai ginčyti jūsų sprendimus. Tačiau nereikia to daryti iki to laiko, kol jie nepakankamai suaugę, kad susidorotų su tuo uždaviniu, kol jūs jiems įtikinamai neparodėte, kad jūsų žodis yra galutinis iki to laiko, kol nenusprendėte kitaip, ir kad leisite jiems aptarinėti šį sprendimą su jumis, jeigu jie to nusipelnė. Ar galima tai pavadinti „priešginų“ auklėjimu? Greičiau ne priešginų, o efektyvių komunikatorių.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti