Kaip išmokyti vaiką atsakomybės be kaltės ir gėdos jausmų piršimo

Kai barame vaiką dėl nusižengimo ir šūkaujame: “Kaip tu galėjai?! Kaip tau ne gėda?!” – mes tuo, žinoma, norime išmokyti jį būti atsakingu už savo poelgius. Vaikas dar tik mokosi atskirti gerą nuo blogo ir čia jam ateina į pagalbą suaugusieji. Jie nori užauginti atsakingus ir padorius žmones.

Tačiau kaip taip gaunasi, kad visi pamokymai ir apeliavimas į sąžinę dažnai susilaukia atvirkštinio efekto? Vaikas verčiamas atsiprašinėti, tačiau nieko nedaro, kad ištaisytų savo klaidas. Jį užplūsta gėdos, kaltės jausmai, jis ima save menkinti. Ir čia jau nebe klaidų taisymas rūpi.

Tarp atsakingo ir kalto žmogaus – didžiulis skirtumas. Kaipgi išugdyti mažyliui būtent atsakomybės, o ne kaltės jausmą?

Nes kaltės jausmas – be galo destruktyvus. Jis suardo žmogų iš vidaus, sugriauna santykius. Kaltė išlieka kaip nemalonus skonis burnoje netgi sulaukus atleidimo. “Tau atleista” – sakoma žmogui, kurį slegia kaltės jausmas, o jo vidinis balsas nenutyla ir toliau kužda: “Aš pats sau niekada šito neatleisiu”.

Kaltė išauga iki tokio masto, kad iškyla klausimas apie pačios draugystės ar partnerystės ateitį. Labai sunku toliau bendrauti su žmogumi, kai būdamas greta jauti tokią kaltę. Dėl to būtina išrauti, sunaikinti kaltės jausmą, ko jis pats tavęs nesunaikino.

Tačiau kai kuriems žmonėms būtent kaltė yra pats mėgstamiausias jausmas, toks savotiškas “teisingumo” etalonas. Toks žmogus su pasididžiavimu skelbia: Aš visada prisiimu kaltę! Kaltę jaučia tas, kuris turi sąžinę!” Štai čia ir prasideda painiava, kadangi sąžinė susijusi su atsakomybe, o ne su kalte.

Pavadinkime vieną žmogų, tarkime Kaltu, o kitą – Atsakingu. Ir pamėginkime išsiaiškinti, kuo jie skiriasi. Taigi – Kaltas žmogus. Jis kaltina save. Apgailestauja. Atsiprašinėja. Pergyvena dėl to, kad jis toks “blogas”. O štai ten – Atsakingas žmogus. Jis išsprendžia iškilusią problemą, ieško būdų ištaisyti padarytą klaidą, darosi išvadas ateičiai. Atsakingumas neturi nieko bendro su pergyvenimais. Atsakingumas – tai veiksmai.

Atsakingas darbuotojas staiga pastebėjo į jo darbą įsivėlusią klaidą. Pernelyg nepanikuodamas, jis paprasčiausiai ją ištaiso, išsiaiškina, kaip galėjo taip atsitikti ir kad ši klaida nesikartotų ateityje – kažką pakeis savo darbe. O kaltas darbuotojas nesuras savyje jėgų taisyti klaidoms, juk jį visą užvaldė kaltės jausmas: “Aš pavedžiau kolegas! Mane visi laiko kaltu! Negaliu ištverti tokios gėdos!” Tokio savęs plakimo rezultatu greičiausiai taps papildomos klaidos, kadangi visas dėmesys nukrypo į vidinį emocinį diskomfortą.

Formuojant vaikui kaltės jausmą, beprasmiška tikėtis, kad jis imsis taisyti savo padarytas klaidas. Jis išvis nieko nesiims, jeigu su juo nepadirbėsime, neaptarsime pasitaisymo galimybių. Tas pats nutiks, jeigu reikalausime, kad vaikas atsiprašytų, neįsigilinę į jo elgesio priežastis: “Koks įžūlus vaikas! Kaip galima buvo mušti mergaitę! Tučtuojau atsiprašyk!”

Tėvai, išmokę vaiką formaliai atsiprašinėti, pražiopso svarbiausią – atsiprašymas tėra tik žodžių rinkinys. Vaikas, mintinai išmokęs ir sėkmingai naudojantis žodį “Atsiprašau”, įpranta netaisyti savo klaidų, ima slapstytis už formalaus apgailestavimo. Atseit, aš jau atsiprašiau, ko jūs dar iš manęs norite? Tačiau kuo jis vyresnis, tuo mažiau atsiprašymų iš jo laukiama. Vietoje formalių atsiprašymo ir apgailestavimo žodžių, suaugusių žmonių pasaulis iš jo pareikalaus konkrečių veiksmų, kurie išspręs iškilusią problemą. O žodis “Atsiprašau” jokių problemų, deja, nesprendžia ir jokių klaidų neištaiso. Kaltindami vaiką, atsakomybės jam, deja, neišugdysime.

Vietoje to tvirtai įkalsime įsitikinimą “Aš blogas!” O šis įsitikinimas vaikui automatiškai įjungs refleksą: “Kam apskritai stengtis kažką daryti, jeigu aš vis tiek jau esu blogas”. Mėgindami išugdyti atsakingumą per kaltės jausmą, rezultate mes gauname savimi ir savo poelgiais nepasitikintį žmogų. Dėl to neskandinkite vaiko kaltės jausme, verčiau padėkite jam suvokti priežastis, pasekmes ir sugalvoti galimus situacijos ištaisymo būdus.

Pati geriausia kaltės draugužė – gėda. Abu jausmai turi bendras šaknis – nepasitikėjimą, tačiau esama ir skirtumų. Kaltė jaučiama po kažkokio poelgio. O gėda apima po to, kai įvertini savo “aš”, žvelgdamas kitų žmonių akimis. “Esu kaltas, kad tai padariau. Kokia gėda, kad apie tai sužinojo kiti”.

Mokykite vaiką atsakingumo, nepiršdami jam kaltės ir gėdos jausmų:

  • Jūsų žodžiuose neturi būti paties vaiko vertinimų: “Tu blogas, tu neatsakingas, tu apsileidęs”. Vertinti reikia ne vaiką, o jo poelgius: “Ne pats geriausias poelgis, štai čia galėjai būti šiek tiek atsakingesnis, tu gali atrodyti žymiai tvarkingesnis”;
  • Atskirkite savo jausmus nuo vaiko veiksmų. Ne “Tu darai man gėdą!”, o “Aš jaučiuosi nekomfortiškai”. Ne “Tu mane liūdini”, o “Aš nuliūstu, kai tu…”
  • Neanalizuokite vaiko nusižengimų pašalinių akyse. Visi tokie aiškinimaisi – tik akis į akį. Kitaip suformuosite gėdos jausmą, o ne atsakingumą. Pamenate? Atsakingumas – tai pasitikėjimas. Gėda – nepasitikėjimas;
  • Nemokykite formaliai atsiprašinėti, vietoje to nukreipkite vaiko mintis į vagą: “Kaip dabar ištaisyti šią klaidą?”
  • Visada padėkite vaikui įžvelgti tiesioginį ryšį tarp jo veiksmų ir jų pasekmių.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *