Kaip išmokyti vaiką teisingai reaguoti į savo klaidas

Originalas

Seniai žinoma, kad nuo tėvų elgesio priklauso, ar vaikas bus sėkmingas ir sugebės nuolat siekti įvairių laimėjimų, ar ne. Tėvai, norintys skatinti vaiką vystytis, būna linkę nuolat girti savo mažylius. Deja, ne visi pagyrimai padeda vaikui stengtis.

JAV psichologė Carol Dweck eksperimentais nustatė, kad vaikų niekada negalima girti už jų talentus („Koks tu protingas, gudrus vaikas“), o tik už jų pasiekimus („Kaip puikiai tu tai padarei!“).

Savo tyrimams mokslininkė pasitelkė penktos klasės mokinius. Jie turėjo atlikti paprastus sumanumo testus. Po to psichologė paskelbė mokiniams jų rezultatus, vieniems sakydama „Koks tu gudrus!“, kitiems – „Tu gerai pasistengei!“. Ji gyrė vienų vaikų protą, o kitų – valios stiprybę ir pajėgumą.

Vėliau ji atliko antrąjį eksperimentą. Mokiniams teko pasirinkti. Jie galėjo išbandyti savo jėgas atlikdami sunkesnį arba lengvesnį testą. Jau čia buvo galima pastebėti vaikų elgsenos skirtumus. Iš tų vaikų, kurie per pirmąjį eksperimentą buvo giriami už pastangas, 90 proc. pasirinko sunkųjį testą. O tie, kurie buvo pagirti už protą, pasirinko lengvesnį variantą.

„Jeigu girsime vaikus už jų protą, – rašo C. Dweck savo tyrimų ataskaitoje, publikuotoje leidinyje „Psychological Science“, – nukreipsime jų elgesį tam tikra linkme. Taip mes sukelsime jiems baimę, kad gali padaryti klaidų ir pasirodyti esą kvailesni.“ Tyrimuose dalyvavę penktokai, kurie buvo pagirti už protą, norėjo išvengti rizikos, todėl pasirinko lengvesnį testą.

„Vaikai turi sužinoti, kad protas ir kompetencija yra formuojami dalykai, o ne Dievo duotos savybės, kurias gauname nuo gimimo arba kurių negauname“, – pabrėžia mokslininkė.

Fatališkos pagyros

Po C. Dweck tyrimų šimtai mokslininkų įvairiose šalyse atliko savo eksperimentus ir įrodė, kad pagyrų pobūdis nulemia, kaip vaikai ateityje atlikinės savo užduotis, įveiks sunkumus ir išgyvens nesėkmes.

Mokslininkai pastebi, kad nuolat už savo gudrumą, grožį ar šaunumą giriami vaikai būna įsitikinę, kad jie iš prigimties yra tokie nuostabūs, niekas nepasikeis ir nieko daryti nereikia. Tokia nuostata daro įtaką jų elgsenai. Kai užduotis pasirodo sunki ir jie nesugeba įveikti, ima abejoti savo gabumais, greičiau pasiduoda ir pasiekia mažiau už kitus.

Už konkrečius laimėjimus giriami vaikai suvokia, kad jų protas ir talentas gali keistis, jie patys gali tai formuoti – atkakliu darbu, gudresniais metodais ar atitinkamais pamokymais, instrukcijomis. Pasekmė: jie žiūri į sunkumus kaip į iššūkius, kuriuos reikia įveikti, o ne kaip į problemą, prieš kurią jie kapituliuoja.

Psichologė C. Dweck pastebi, kad vaikų pasiekimus nulemia ne tiek tai, ką jie mano apie savo protą ir gabumus, o tai, kaip jie žiūri į klaidas, nesėkmes ir pralaimėjimus.

Stresas mokykloje

Iš daugybės tyrimų paaiškėjo, kad problemos mokykloje (sunkūs namų darbai, blogi pažymiai) būna stipriausią stresą sukeliantys potyriai vaiko gyvenime.

Nė vienas vaikas negrįžta laimingas namo su prastais pažymiais, nes žino, kad tėvai dėl to nesidžiaugs. Jie ir neturėtų džiaugtis, tačiau, anot psichologės C. Dweck, labai svarbu, kaip tiksliai reaguos tėvai šiuo vaiko nesėkmės momentu.

Vieni tėvai vaiko nesėkmes laiko labai nemaloniu dalyku. Jie reaguoja neigiamai į jo klaidas ir pralaimėjimus – niršta, gėdija, niekina, pyksta, nervinasi. Vaikas jaučia šias emocijas, net jeigu tėvai jų neišsako garsiai. Savo elgsena jie perduoda vaikui fatališką žinią, kad klaidos yra labai negeri dalykai, kurių reikia visaip vengti.

Kiti tėvai yra įsitikinę, kad žmonės auga ir vystosi tik per nesėkmes ir mokosi iš klaidų. Kai vaikas ką nors padaro neteisingai, jie susikoncentruoja į tai, ko dar galima pasimokyti ir ką pagerinti. Jie neignoruoja nesėkmės, bet nukreipia dėmesį į jos pamokas. Kitaip tariant, jų mąstymas yra orientuotas į mokymąsi. Ir toks elgesys perduoda vaikui svarbią žinią: klaidos yra natūralus dalykas. Kas pasistengia, tas kada nors jas ištaiso.

Psichologė C. Dweck yra įsitikinusi, kad tokia mąstysena formuoja kasdienę tėvų elgseną ir jų reagavimo į klaidas būdą. Tokia nuostata duoda vaikui kur kas daugiau naudos nei tada, kai tėvai giria jį už protingumą. Rezultatai pastebimi gerokai vėliau.

Mokslininkė su savo kolegomis tai įrodė įvairiais eksperimentais. Viename tyrime psichologai atskirai apklausė 73 tėvus ir jų vaikus, ką jie mano apie klaidas. Paaiškėjo, kad yra glaudus ryšys tarp tėvų ir jų vaikų nuostatų. Jeigu tėvai, kalbėdami apie klaidas, pirmiausia galvodavo apie mokomąjį efektą, tai jų atžalos klaidas vertindavo taip pat.

Kitas eksperimentas parodė: kuo nemalonesnės tėvams atrodė klaidos, tuo labiau jie nervinosi dėl vaikų blogų pažymių, parodydavo, kad užjaučia juos, ir guosdavo dėl gabumų stokos. Tuo metu tėvai pamiršdavo, kad reikia susikoncentruoti į mokomąjį efektą ir pasiūlyti vaikams savo pagalbą.

„Akivaizdžiai neužtenka to, kad tėvai vaikus girtų už konkrečius pasiekimus, – reziumuoja C. Dweck. – Kur kas svarbesnis yra teisingas tėvų požiūris į klaidas, kad vaikai būtų motyvuojami mokytis toliau. Nesvarbu, ar jie mokosi važiuoti riedlente, groti muzikos instrumentu, ar ruošia namų darbus, svarbiausia, kad jie išmoktų teisingai reaguoti į savo klaidas.“



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *