Kaip laiku pastebėti paauglio depresiją

Po to, kai internetą užplūdo informacijos apie depresiją banga, daug tėvų suvokė problemos mastą. Raštingumo lygis psichinės sveikatos srityje auga, žmonės palaipsniui suvokia, kad klinikinė depresija, tai ne šiaip „tu tingi ir rodai kaprizus“.

Ypatingai svarbia ši tema tampa, kai kalba užeina apie paauglius. Jiems lyg ir priklauso būti amžinai paniurusiems, kentėti nuo nelaimingos meilės, ir čia svarbiausia nepražiopsoti tikros depresijos tipiškų paaugliškų problemų fone.

Kai kurie žmonės įvertino savo situaciją ir pagaliau kreipėsi į specialistus. Daug pacientų su depresiniais sutrikimais prisipažįsta, kad dėka žinių apie šį susirgimą populiarizacijos, artimųjų ir draugų elgesys su jais pasidarė lojalesnis ir šiltesnis. Ir vis dėl to egzistuoja ištisa žmonių kategorija, kurių depresijos aplinkiniai visiškai nepastebi. Kalba eina apie paauglius.

Pagal statistiką, maždaug 11% jaunuolių iki 18 metų kenčia depresiją. Tačiau statistika fiksuoja tik registruotus atvejus. Specialistui akivaizdžius simptomus tėvai neretai paprasčiausiai ignoruoja, suversdami kaltę „sudėtingam amžiui“ ir „gydydami“ vaikų ir paauglių depresiją senais gerais pamokslais, bausmėmis, gniuždymu, reikalavimais.

Paauglystės amžiuje krizės neišvengiamos: organizmo hormonų sistemos persitvarkymas ir jo sukeltas emocinis nestabilumas sutampa su visų gyvenimo nuostatų pokyčiais, atsakymų į nevaikiškus klausimus ieškojimu, socialinio elgesio pokyčiais.

Pridėkite prie to susidomėjimą seksualumu, įsimylėjimus bei didėjantį spaudimą iš mokyklos pusės, artėjančius egzaminus ir visiems vyresnių klasių mokiniams gresiančią būtinybę rinktis gyvenimo kelią. O dar nepasitikėjimą savimi labai puikiai papildo hormoniniai kūno pakitimai (įskaitant svorį), spuogai ir nuotaikos svyravimai.

Santykiai su tėvais irgi nukenčia. Vaikai jau nebegali vaidinti nusistovėjusių vaikiškų vaidmenų, o tėvai dar nepasiruošę atsisakyti jiems įprasto bendravimo stiliaus. Kažkas persitvarkymo procesą išgyvena palyginti lengvai, o kažkam paauglystės krizė tampa pirmuoju depresijos epizodu.

Net patys atidžiausi tėvai gali nepastebėti depresijos simptomų, kadangi didžiąją ligos pasireiškimų dalį traktuoja kaip „blogą charakterį“, „užsispyrimą“, „tingėjimą“ ir t.t.

Paaugliai irgi dažnai nepasakoja suaugusiems apie savo problemas, kai kalba eina apie emocinius pažeidimus – jie jau iš anksto tikis pašaipų, nuvertinimo ir pamokslų.

Kokie gi paauglių depresijos simptomai?

Pats pirmasis pastebimas depresijos pasireiškimas – apatija, ankstesnių pomėgių atsisakymas, pažangumo blogėjimas. Atsakydami į prarastą susidomėjimą mokslais, tėvai kritikuoja, daro spaudimą, stengiasi priversti mokytis.

Kai kurie vaikai, tiesa, gali pasinaudoti mokslais kaip būdu pabėgti nuo savęs, namų problemų ir nepakeliamų pergyvenimų, dėl to pažangumas tokiais atvejais gali netgi pagerėti ir tėvams nereikia skambinti pavojaus varpais.

Kai apima depresija, paprastai norisi drybsoti ištisas dienas, tačiau ir šį dalyką suaugusieji traktuoja visiškai klaidingai – kaip aptingimą ir pan. Dėl to, nežiūrint į išsekimą ir apatiją, paaugliai guli lovoje nusisukę į sieną gana retai, kadangi namuose – visiškai nepakeliama kontrolės ir gniuždymo atmosfera, daug nepadrybsosi.

Paauglių nemigą, kartais įgaunančią klinikinę formą, buityje mes vadiname „sėdi prie kompiuterio kiaurą naktį“, o sutrikusį dienos režimą dažniausiai vadiname sabotažu ir kenksmingais įpročiais. Mintis, kad paauglys sėdi prie kompiuterio iš baimės likti nakčiai pačiam su savimi, savo mintimis, tėvams dažniausiai net į galvą nešauna. Juo labiau, kad dabar nebūtina sėdėti prie kompiuterio, galima gulėti lovoje su planšete ar telefonu, nepritraukiant suaugusiųjų dėmesio.

Apetito sutrikimai ir pasikeitę valgymo įpročiai paauglystės amžiuje išvis nekelia jokių įtarimų. Nustojo valgyti? Tikriausiai, nutarė numesti svorio. Valgo viską, ką tik sugeba pagriebti? Augantis organizmas.

Kai dėl prarastų interesų ir bendravimo intensyvumo sumažėjimo, tai tėvai tokių dalykų nepastebi arba reaguoja paradoksaliu būdu. Praranda socialinius kontaktus? Puikumėlis – peraugo visus tuos neišsivysčiusius bukagalvius draugelius. Susidėjo su bloga kompanija? Čia išvis labai paprasta, vaikas tuojau bus sugadintas, reikia jį tučtuojau užsipulti, atakuoti – drausti, kontroliuoti, globoti ir t.t. Metė visus savo hobius? Tiesiog auga. O jeigu hobis aktyviai propaguojamas tėvų, jo taip paprastai nemesi, pasipils bausmės.

Tačiau labiausiai nepakeliami simptomai yra depresyvios mintys, liūdesys, nerimas, baimė, negatyvus požiūris į save ir aplinkinius.

Būtent paauglystėje žmogus pradeda uždavinėti sau egzistencinius klausimus, užsiima tuo labai rimtai, tačiau suaugusieji baidosi tokių pokalbių, nuvertina, suniekina problemą, slapstosi nuo pokalbių, atsišaudydami banaliais atsikalbinėjimais, pamokslais, iš anksto paruoštais atsakymais. Arba pradeda ieškoti išorinių priešų – tų nenaudėlių, kurie „paprotino“ vaiką ar išprovokavo tokias mintis. Masinė žiniasklaidos isterija apie įvairias negatyvias paauglių bendrijas socialiniuose tinkluose padeda tėvams ignoruoti vaiko susidomėjimą baziniais būties klausimais. Prie niekinančių, nuvertinančių komentarų prisideda kontrolė, sekimas, draudimai. Tėvai tokiu būdu bando atsikratyti savo pačių nerimo dėl suaugusiu tampančio vaiko, o pats vaikas pasijaučia dar labiau vienišas, jo klausimai lieka be atsakymų, o pasaulis paaugliui tampa vis labiau priešiškas. Ir visa tai dar labiau sustiprina depresiją.

Nors daugelis paauglių iš pat pradžių supranta, kad dalintis savo egzistenciniais pergyvenimais su suaugusiais negalima, kad tėvai nusimins, išsigąs, supyks ar atsišaudys kokiomis nors iš anksto žinomomis nuvalkiotomis tiesomis.

Apie mintis dėl suicido mūsų vaikams apskritai uždrausta garsiai kalbėti – tai padarys jų gyvenimą dar labiau nepakeliamu. Mažai kas iš suaugusių pasirengę atvirai, nuoširdžiai ir sąžiningai apie tai kalbėtis. Mus, tėvus, tai pernelyg baugina. Paprasčiau nuvertinti, sumenkinti, moralizuoti, pabandyti viską kontroliuoti ar suverti kaltę blogai įtakai (sunku patikėti, kad linksmas angelas, dar vakar deklamavęs eilėraštį apie mamą ir tėvynę, pats savaime, be jokios įtakos iš šalies, pradėjo mąstyti apie „tokius dalykus“). Nors iš tikrųjų vaikai kalbasi apie savižudybes internete būtent dėl to, kad prasitarti apie tai realiame gyvenime – neįmanoma. Jiems reikalingas supratimas, ir vaikai ieško jo ten, kur gali.

Neretai paaugliai, prakalbę apie savižudybę ar linkę save žaloti, patiria tikrą terorą iš persigandusių suaugusių pusės – tiek tėvų, tiek pedagogų. Daugelis iki šiol galvoja, kad drausti, gėdinti ir kontroliuoti – nuostabi pagalba vaikui. Realybėje tai tik sustiprina atstumtumo, vienatvės jausmus, pagilina frustraciją, padaro gyvenimą dar labiau nepakeliamu.

Kaip gi vaikai gelbstisi nuo depresijos?

Tradicinės pagalbos sau patiems nuo depresijos priemonėmis paaugliams kaip ir anksčiau lieka alkoholis, narkotikai, kompiuteriniai žaidimai – visa tai, ko jūs, tėvai, šitaip bijote. Tai padeda paaugliams pabėgti nuo nepakeliamų minčių ir pergyvenimų, laikinai sumažinti patiriamą skausmą. Kartais į pagalbą ateina muzika, knygos, subkultūros, bet netgi tai tampa karo su tėvais priežastimi, kas tik sustiprina frustraciją.

Paauglys ieško išeities ten, kur gali – jei tėvai tuo momentu tampa priešais, tenka gelbėtis būdais, kurie suaugusiems nepatiks.

Abejotinos kompanijos, savigriova, psichoaktyvios medžiagos, savęs žalojimas tokioje situacijoje – tai ne maištas ir ne bandymas „viską sugadinti“, tai resurso, kuris padėtų įveikti slogią būseną, paieškos. Ir bandydami kovoti su vaiku, suaugusieji tik dar labiau pablogina situaciją.

Kovoti reikia ne prieš vaiką, o drauge su vaiku prieš jo skausmą.

Depresijos apimtam paaugliui labai bloga. Skirtingai nei suaugusieji, jis dar nesusikūrė įprastų psichologinės gynybos metodų, neturi jėgų ignoruoti to, kas su juo vyksta, neturi emocinės savireguliacijos įgūdžių. Jis dar neturi gatavų atsakymų, psichologinių „slėptuvių“, vietų, kur galėtų garantuotai gauti pagalbos. Nėra resursų krizėms įveikti. Be to, paauglys jaučia gėdą ir kaltę dėl savo būsenos, net jeigu ta kaltė ir gėda pasireiškia kaip agresija. Jaučia nepakeliamą skausmą, vienatvę, baimę. Jam reikia pagalbos, o ne pamokslų. Auklėti paauglį jau per vėlu.

Didžioji klientų dalis supranta, kad pirmą ligos epizodą jie patyrė paauglystėje, tačiau suvokė, kad tai buvo depresija, tik jau suaugę. Kaip ir daugumos chroniškų susirgimų atvejų, ankstyvojo įsikišimo efektyvumas tiesiogiai veikia susirgimo eigą ateityje. Jeigu atpažinsime pirmąjį depresijos epizodą paauglystėje, recidyvo rizika smarkiai mažėja. O jei pirmasis epizodas liks be dėmesio, didelė tikimybė, kad epizodas transformuosis į chronišką formą.

Ką daryti, jeigu aptikote depresijos simptomų savo vaikui? Neskubėkite jo demaskuoti, gėdinti, gniuždyti. Ankstyvose stadijose efektyvios gali būti net pačios paprasčiausios ir banaliausios priemonės: atkurti prarastą pasitikėjimą, būti nuoširdiems, ginti, palaikyti. Šiuo nelengvu laikotarpiu jūs turite būtų savo vaiko pusėje, o ne kariauti su juo.

Jeigu depresija įgavo klinikinę formą, būtina kreiptis į specialistus. Nėra nieko gėdingo kreiptis į psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą, tai visiškai nereiškia, kad vaikas „išsikraustė iš proto“ ar pasirodė esąs „protiškai nepilnavertis“.

Savalaikis įsikišimas be prievartos ir spaudimo iš artimųjų pusės leidžia susidoroti su depresyviais sutrikimais dar iki to laiko, kol depresija netapo įprasta būsena. Gydyti chronišką depresiją suaugusiam žmogui gerokai sunkiau ir tai trunka žymiai ilgiau.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI