Kaip mes įprantame išduoti save

Originalas

Viena populiariausių, jautriausių, labiausiai emocijų prisodrintų temų, kurias tenka išklausyti psichologams per konsultacijas, yra išdavystė (vyro, žmonos, meilužio, draugo, viršininko, bendradarbio, verslo partnerio ir kt.).

Išdavystė – tai ištikimybės ar lojalumo sulaužymas, duoto žodžio netesėjimas, įsipareigojimų nevykdymas.

Pirmiausia tai būna įsipareigojimų ir susitarimų (žodinių ar nebylių) laužymas, veiksmas, kuris prieštarauja pagrindinėms žmogiškoms tradicijoms – meilės, ištikimybės, garbingumo, sąžiningumo, draugiškumo, gerumo. Išdavystė visada priverčia kentėti ir sukelia stiprų neteisybės jausmą, nes skriaudos neįmanoma iš anksto numatyti.

Jeigu žmogus gana dažnai susiduria su kitų išdavyste, verta paieškoti pirmosios jo gyvenime išdavystės šaknų. Tai gali būti vieno tėvų išdavystė (paprastai priešingos lyties).

Viskas gali prasidėti nuo to, kad vienas tėvų vaiko akyse įžeidžia, pažemina arba nuvertina kitą. Mažyliui tai gali padaryti labai stiprų poveikį, jis net gali pradėti nekęsti to, kuris, jo supratimu, neteisingai pasielgė su motina ar tėvu. Stiprų išdavystės įspūdį palieka tėvų skyrybos, neištikimybė, mirtis, antrojo vaiko gimimas ir pan.

Pasitaiko ir gudresnių išdavysčių. Kai tėvai nepalankiai lygina vaiką su kitais vaikais, manipuliuodami juo savo tikslais (neretai pasinaudodami nedidele apgavyste), bara prie mokytojos, net neišsiaiškinę situacijos, netesi savo pažadų, šaiposi iš jo pirmųjų kūrybinių bandymų, skundžiasi juo draugams telefonu. Taip badydami mažais spygliukais tėvai nuolat didina žaizdą vaiko širdyje ir naikina jo pasitikėjimą.

Pastaruoju atveju išdavystė tarsi netenka savo aštrumo (juk ją sunku pastebėti), tačiau su kiekvienu nauju klastingu žingsniu ji vis stiprėja. Vaikas tampa įtarus ir kontroliuojantis, praranda sugebėjimą pasitikėti artimiausiais žmonėmis, kartu ir savimi.

Augdamas jis įpranta kasdien išduoti ir apgaudinėti save, nustoja girdėti savo širdies balsą, nepaiso savo interesų ir poreikių. Toks jo elgesys beveik nepastebimas. Jis pasireiškia smulkmenomis, kaip jį mokė. Jis išmoko savarankiškai reaguoti į suaugusiųjų išdavystes (kad išgyventų ir apsaugotų save), pateisindamas jų poelgius, aukodamas save, vengdamas konfliktų.

Jis išduoda save įvairiais būdais. Pripildydamas skrandį saldumynų, kai šis prašo gerti. Sutikdamas, kai nori sušukti „ne“. Pamiršdamas įjungti muziką, kai nori šokti. Atiduodamas save neteisingai kritikai ar nuvertindamas kiekvieną savo veiksmą. Darydamas tai, ko nori kiti, o ne jis. Žengdamas kitų išrinktu keliu. Amžinai abejodamas savo pasirinkimu, savimi ir rytdiena.

Ir pamažu savęs išdavinėjimas virsta tokiu natūraliu ir įprastu dalyku kaip kvėpavimas. Žmogus negirdi savo kūno, savo poreikių, nepasitiki savo prigimtimi, praranda vidinius orientyrus, stengdamasis kabintis į išorinio pasaulio šiaudelį – kitų žmonių nuomonę, visuomenės stereotipus, autoritetus. Kyla pagunda nusigręžti nuo savo gyvenimo. Liūdėti dėl to, kad savo krauju negalima nupiešti svetimo gyvenimo.

Visa tai yra pretekstas atsakyti sau mažiausiai į du klausimus: „Kur aš išduodu save?“ ir „Kur aš galiu nustoti išdavinėti save nuo šios akimirkos?“ Šie klausimai sukels įvairių jausmų ir turėtų jus paskatinti žengti pirmuosius sąžiningus ir garbingus žingsnius į save.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *