Kaip mes patys mokome vaikus meluoti

Visi mes žinome: meluoti negerai. Ir vis tiek meluojame (na, bent truputėlį) gerokai dažniau negu norėtųsi. Kartais darome tai visiškai negalvodami ir iš įpratimo, tarsi vaidiname scenarijų, kuriame vaidmenys numatyti iš anksto.

Kai mokinys vėluoja į pamoką, mokytojui priklauso į tai sureaguoti. Reaguojama įvairiai. Kai kurie išvaro pavėlavusius iš klasės, kai kas, metęs priekaištaujantį žvilgsnį, galvos linktelėjimu leidžia įeiti ir sėstis, dauguma gi pradeda kamantinėti: o kur, atseit, tu šlaisteisi, atsakyk, mielasis. Ir retai kam ateina į galvą paklausti savęs: ar sužinosiu teisybę, jeigu paklausiu?

Tokia netikėta mintis man kartą šovė savų mokinių dėka.

Kartą po ilgai trukusių šalčių užgriuvo atšilimas ir miestas akimirksniu pavirto didžiule čiuožykla. Suprantama, pirmoji pamoka normaliai prasidėti negalėjo – pavėlavusieji ėjo vienas po kito. „Taigi, – pradėdavau. – Mūsų pamokos tema…“ – ir čia pasigirsta eilinis tuk-tuk-tuk į duris, jos atsiverdavo ir tarpduryje pasirodydavo eilinis pavėlavėlis. Toliau sekdavo standartinis dialogas:

-Kodėl pavėlavai?

-Suprantate, autobusas sugedo.

-Suprantu. Užeik, sėskis. Taigi, mūsų pamokos tema…

Tuk-tuk-tuk…

Pirmas, antras, ketvirtas… Visi kaip vienas kalbėjo apie sugedusius autobusus ir prastus kelius. Klasė audringai džiūgavo kiekvienu nauju pavėlavusiu, aš po truputėlį nervinausi ir žvilgčiojau į laikrodį. Bet štai visi pavėlavusieji susirinko ir vos tik ėmėmės knygos nagrinėjimo, kai…

Vėl pasigirdo beldimas. Pasirodė paskutinis, puikus ir visiškai atsipalaidavęs mokinys, tarp kitko – mano kaimynas.

-Galima? – paklausė, kaip ir priklauso pavėlavusiam.

Aš, kaip ir priklauso pedagogei, apsimečiau nepatenkinta:

-Kodėl pavėlavai?

Jis jau norėjo kažką sakyti, bet čia visa klasė sugriaudėjo choru:

-Autobusas sugedo…

-Aha, – patvirtino jis. – Autobusas…

-Užeik… – pagal scenarijų linktelėjau galva. Jis patenkintas nusišypsojo. Ir čia man toptelėjo, kad autobuso jam visiškai nereikia, į mokyklą jis visada eina pėsčias.

„Sumelavo“ – pagalvojau ir čia man pasidarė baisiai įdomu: o kaip kiti – melavo ar ne? Visą pamoką kankino šita mintis ir galiausiai nesusilaikiau, paklausiau vaikų:

-Sakykit sąžiningai, kas šiandien iš tikrųjų pavėlavo dėl sugedusio autobuso, o ne dėl kokios nors kitos priežasties?

Per klasę nuvilnijo juokas, paskui pakilo pora rankų. Viena, tiesa, pakui nusileido.

-Ar yra tokių, kurie pavėlavo be pateisinamos priežasties? – nepasidaviau.

-Žiūrint ką laikote pateisinama priežastimi. – gavau atsakymą.

Štai tada ir pagalvojau: įdomu, o kas yra šito melo iniciatoriai – mokytojai ar mokiniai?

Nuo to laiko klausimo „kodėl pavėlavai“ neuždavinėjau, kad daugiau neprovokuočiau melo. Jau geriau patikėti, kad kiekvienas poelgis turi savo priežastį. Ir nestumti žmogaus į iš anksto suplanuotą melą. Beje, pavėlavimų po viso to nepadaugėjo. O su tais, kurie įsivedė asmeninę madą vėluoti, buvo kalbamasi atskirai. Ir jau tikrai ne per pamokas ir ne klasėje.

Vaikai iš prigimties yra sąžiningi. Meluoti juos mes provokuojame patys. Iš pradžių provokuojame, o paskui, jeigu jiems kelis kartus pasiseka išvengti nemalonumų dėka savo sugalvotų :pasakaičių“, jie meluoti įpranta.

Kaip mes tai darome?

Pats tipiškiausias būdas – įstumti vaiką į situaciją, kai jam tenka išsisukinėti, išsigalvoti – kurti pasakas tėvams

Dukra sugrįžo iš pasivaikščiojimo: keliai purvini, veidas išterliotas, suknelė įplyšusi.

-Tu ką vėl žaidei tuos idiotiškus „plėšikus“? Daugiau į kiemą neleisiu! – piktinasi mama.

Kaip manote, ar pasakys mergaitė tiesą tėvams, ar nutars sukurti pasaką apie tai, kad ji nekalta?

-Galima, neisiu į mokyklą, galvą skauda… Ir gerklę… – skundžiasi sūnus.

Mama pačiupinėja kaktą (lyg ir viskas normalu) ir pasiunčia vaiką į mokyklą. Kokia šaunuolė – demaskavo melą. Tiktai, deja, neatkreipė dėmesio į tai, kad teisybės taip ir nesužinojo. Juk ne vien tingulys verčia vaikus skubiai susirgti, gerti karčius vaistus ir netgi gulėti lovoje. Vaikas nutylėjo tiesą: kodėl jam nesinori į mokyklą. Galbūt pas jį ten dideli nemalonumai, tokie, kad vienas jis nesusidoros? Kodėl jis apie juos nepasakoja? Jau nebesitiki sulaukti jūsų pagalbos? Drovisi? Nepasitiki? Bijo? Ieškos pagalbos kitur? Ar suras? Ir jeigu suras, tai kokia tai bus pagalba?

Kaip matome, vaikiškas melas pavojingas ne tik tuo, kad jus apgaudinėja. Apgaudinėdami ar nutylėdami vaikai paprasčiausiai nuo jūsų nusišalina. Ir tai byloja apie tai, kad mažasis žmogus abejoja jūsų besąlygiška meile.

Vaikas sąžiningas su savo tėvais, jeigu:

  • Pasitiki jais;
  • Nebijo pykčio ar pasmerkimo;
  • Yra tikras: kad ir kas atsitiktų, jo nepažemins kaip asmenybės;
  • Aptarinėjamas bus ne jis, o poelgis, kurį reikia ištaisyti;
  • Padės, palaikys, kai jam blogai;
  • Vaikas tvirtai žino: jūs esate jo pusėje;
  • Žino, kad net jeigu jį nubaus, tai protingai ir teisingai (pas vaikus apskritai labai aštrus teisingumo jausmas ir jie labai dažnai niekina tuos, kurie jo nedemonstruoja – ir despotus, ir minkštakūnius).

Maži vaikai (iki 3-4 metų) apgaudinėti apskritai nesugeba. Pas juos dar neišsivystė vidinė kalba (nemoka kalbėtis patys su savimi, mintyse), dėl to ir prasiplepa – kalba viską iš eilės, kas tik šauna į galvą. Išsivysčius vidinei kalbai, palaipsniui atsiranda ir „vidinė cenzūra“, t.y. mokėjimas susigaudyti, ką verta kalbėti, o ko neverta.

Iki to laiko vaikas jau spėjo susidaryti savo požiūrį į dilemą: melas-tiesa. Ką pasakyti, kur sumeluoti, apie ką nutylėti. O savo išvadas jis pasidaro stebėdamas jus, tėvus, kaip ir kitus artimus suaugusius žmones. Nuo to, kaip klostosi jūsų santykiai, kiek esate su vaiku nuoširdūs jūs patys, tiek teisingas bus su jumis jūsų vaikas.

Dėl to nemokykite vaikų meluoti.

Mes patys juos dažnai apgaudinėjame. Tiesa, neretai manome, kad darome tai kilniais sumetimais. Bet ar tokie jau jie kilnūs? Ir ar verti jie prarasto pasitikėjimo?

„Eik žaisti, aš čia šalimais pasėdėsiu“. – sako mama verkiančiam berniukui, palikdama jį vaikų darželyje visai dienai. Jis, žinoma, greitai nusiramins ir vakare džiugiai pasitiks mamą, tačiau kažkur giliai širdies gilumoje jam jau įsirėš pastebėjimas: „Mane paliko“.

„Rytoj eisime su tavimi į kiną“ – gali pasakyti tėvas ir pamiršti. Pas vaiką kitas pastebėjimas: „Nepildo pažadų“.

„Aš visai nepykstu, tu išsigalvoji“ – sakoma vaikui. Tačiau pamirštama pridurti, kad ant jo jūs nepykstate, o štai ant šefo, kuris apkrovė darbais – netgi labai pykstate ir dėl to nuotaika – blogiau nebūna. O vaikas, nežinodamas teisybės, bet jausdamas prastą nuotaiką, viską priima kaip pyktį savo adresu ir pergyvena: ką gi aš padariau ne taip? Ir vėl atsižymi: „Tai aš kaltas, kad mamai negerai“.

„Ne, aš neišmečiau tavo žiurkėno, jis pats pabėgo“. „Ne, tau neskambino tavo draugas“ (o jis skambino – tas pats draugas, kurio jūs pakėsti negalite). Vėl atžymos, vėl neteisybė. Maži melai, besidaugindami, galiausiai pagimdo didžiulį nepasitikėjimą. Didėjant nepasitikėjimui, palaipsniui išnyksta besąlygiška meilė. Vaikas supranta: yra situacijų, kuriose mane mylės. Meilė jam tampa nuo kažko priklausoma.

Jei pagavote savo vaiką meluojant, neskubėkite kaltinti. Paklauskite savęs pačių: kodėl jis man nesako tiesos?

O dar – įsižiūrėkite į vaiką kaip į veidrodį. Kaip šauksi, taip atsišauks.

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI