Kaip mes susitikinėjame

Mes nustojome stengtis. Tiesiog nebematome tam prasmės. Mums visada sakė, kad jūroje tiek daug žuvies, kad užteks visiems. O dabar tos žuvys tiesiai po mūsų pirštais – telefonuose ir planšetėse, pažinčių programėlėse – tik imk ir džiaukis. Mes galime užsisakyti žmogų kaip užsisakome daiktą internetinėje parduotuvėje. Su pristatymu. O SMS “Labas rytas” tolygi žygdarbiui. Mes visiems aiškiname, kad romantika išnyko. Galbūt taip ir yra, bet gal mums tiesiog reikia ją išrasti iš naujo. Galbūt romantika mūsų laikais – tai padėti į šalį telefoną vakarieniaujant ir pažvelgti vienas kitam į akis. Galbūt romantika vis dar šalia, tiesiog mes nežinome, kaip ji atrodo.

Kai partnerį jau pasirinkome, mūsų žvilgsnis kaip ir anksčiau tebeieško kitų variantų aplinkui. Nes turime pasirinkimą. Ir šitas pasirinkimas pražūtingas. Mes manome, kad kuo daugiau šansų, tuo geriau. O iš tiesų tai viską aplinkui paverčia kažkokia “atskiesta” aplinka. Joje mes niekada nesijaučiame patenkinti. Iš esmės netgi nesuprantame, kas yra pasitenkinimas, kaip jis atrodo, skamba, kaip jį pajausti. Viena koja pastoviai stovime kažkur kitoje vietoje, kadangi ten, už durų, dar daugiau variantų. Daugiau, daugiau, daugiau.

Bet jeigu neturime jėgų ir drąsos susitikti akis į akį su nuosavais “demonais”, tai kaip galime pamilti dar kažką, juk tai dvigubai sunkiau. Mes pasiduodame. Pasitraukiame. Iš tikrųjų laikome pasaulį tokiu beribiu, kokio jo dar nematė jokia karta iki mūsų. Mes galime atsidaryti naują langą interneto naršyklėje, atsitiktinai užtikti Portugalijos nuotraukas, pasiimti kredito kortelę ir čia pat užsisakyti bilietą į lėktuvą. Mes to nedarome, tačiau galime. Mes tai galime, net jeigu turime ne per daugiausia lėšų sąskaitoje. Vietoje to mes save erziname – atsidarome Instagram’ą, žiūrime į kitų žmonių gyvenimus, kuriuos patys galėtume gyventi. Žiūrime vietas, kuriose niekada nebuvome. Žmones, su kuriais niekada nesimatėme. Mes bombarduojame save išoriniais dirgikliais, o paskui stebimės, kodėl tokie nelaimingi, kodėl viskas atrodo taip beviltiška. Ogi štai kodėl: mes neturime net menkiausio supratimo, kas yra mūsų gyvenimas, užtat labai aiškiai matome, koks jis nėra.

Tarkime, suradome žmogų, kurį mylime ir kuris myli mus. Pasipiršimas. Artumas. “Aš tave myliu”. Taip, mes tai padarėme. Paskui žaibišku greičiu ištraukiame savo meilę į viešumą. Kalbame žmonėms, kad dabar mes kartu, keičiame statusą Feisbuke. Metame šūsnis nuotraukų į Instagramą. Tampame “mes”. Šitas “mes” turi atrodyti tobulai. Dėl to nepasakojame kitiems apie barnius iki trečios valandos ryto, nesidaliname nuotraukomis su paraudusiomis akimis ir šlapia nuo ašarų. Mes nerašome į Twiterį apie tai, kad prieš minutę buvo pokalbis, privertęs suabejoti santykių ateitimi. Ne, tokiais dalykais nesidaliname. Vaizduojame laimingą porą su idealiais santykiais.

Ir išsiskiriame. Kadangi patys nepakankamai geri, o požiūriai į gyvenimą tolimi nuo įsivaizduojamo idealo. Vėl naršome socialiniuose tinkluose. Vėl užsisakome žmogų, tarsi picą, su pristatymu nuo durų iki durų. Ir viskas prasideda iš naujo. Emocijos. Seksas. SMS “Labas rytas”, bendra asmenukė. Švytinti, laiminga pora. Lyginame. Lyginame. Lyginame. Neišvengiamai ir nepastebimai užplūsta nauja nepasitenkinimo banga. Naktiniai barniai. “Su mumis kažkas negerai”. “Tai nesuveikė”. “Man reikia kažko daugiau”. Ir išsiskirstome. Dar viena prarasta meilė.

Sekantį kartą bus lygiai tas pats. Dar vienas greitas pasisekimas. Dar vienas bandymas sutalpinti gyvenimą į 140 Twiterio simbolių, į kruopščiai atrinktas nuotraukas, į kelis žygius į kino teatrą. Mes baisiai rūpinamės kurti spindintį, laimingą gyvenimą. O kas yra idealas ir kas jį sugalvojo? Mes to nežinome, nors velniškai norėtųsi sužinoti.

Visas tas idealas, kurio taip įnirtingai vaikomės, yra melas ir apgaulė. Iš tikrųjų mes norime plepėti telefonu. Norime matyti mylimo žmogaus veidą gyvai, o ne ekrane. Norime, kad viskas vyktų palaipsniui. Norime paprastumo. Norime, kad gyvenimas neapsiribotų “patiktukais”, pasidalinimais, prenumeratoriais, sekėjais, komentarais ir balsavimais. Mes galbūt kol kas patys nežinome, kad šito norime, tačiau taip jau yra. Norime gilaus ir tikro ryšio. Norime meilės, kuri kurs, o ne griaus. Norime eiti į svečius. Norime, kad gyvenimui besibaigiant, būtume tikri, jog nugyvenome prasmingą gyvenimą. Net jeigu kol kas dar patys nežinome, kad šito norime.

Ir visgi mes kol kas taip negyvename. Kol kas taip nemylime.

Pagal



Naujienos iš interneto


NAUJAUSI

Išauklėti ryškią asmenybę

Kiekviename iš mūsų slypi koks nors talentas, nepakartojami sugebėjimai ir polinkiai, tačiau ne visiems pasiseka juos išplėtoti. Kaip padėti vaikui atskleisti įgimtą potencialą? Yra penkios taisyklės, kurios duos startą vaiko asmenybės atsiskleidimui. Skatinkite nestandartinį mąstymą Kol vaikas dar visai mažas, kiekvienas jo žodis ir poelgis kelia tėvams susižavėjimą - jis…

Kaip teisingai elgtis su egoistais

Visi esame didesni ar mažesni egoistai. Adekvati savimeilė, savivertė ir pasitikėjimas savimi - labai svarbūs dalykai gyvenime, tačiau egzistuoja riba, kurią peržengęs žmogus pavirsta egocentrišku, į visus iš aukšto žvelgiančiu, save įsimylėjusiu savanaudžiu. Pavyzdžiui, kai kurie bando priversti aplinkinius patikėti, kad jo požiūris yra geriausias ir teisingiausias. Kiti valandų valandas…

Nepasiduok

Visi nori, kad būtų gerai. Tačiau gerai kažkodėl ne visiems. Ir žmogus visai neblogas, ir kitiems nekiaulina, o gyvenimas be prošvaisčių. Gal dar ne visai katastrofa, bet viskas juda link to. O pasitaiko, kad žmogus vidutinis, pilkas, menkiau apdovanotas protu ir išvaizda, talento nė su žiburiu nerasi ir tai labai…

Ar tiesa, kad visų ligų šaltinis – negatyvus mąstymas?

Originalas Sakoma, kad visos ligos kyla „nuo nervų“. Tačiau esame linkę į tokius pasakymus žiūrėti pro pirštus ir laikyti juos paprasčiausiais prietarais. O kaip yra iš tiesų? Ką apie tai sako mokslininkai? Ar tikrai atsikratę neigiamų minčių ir pykčio galime išsigydyti vėžį? Į klausimą, ar tiesa, kad visos ligos kyla…

Esi bloga mama, jeigu…

Jeigu skaitai šį straipsnį, vadinasi, bent kartą buvai suabejojusi, ar atitinki užimamas mamos pareigas. Tačiau apsieisime be ilgų įžangų. Taigi, tu esi bloga mama, jeigu: 1. Lauki, kad vaikas pradės realizuoti tavo ambicijas. Tu netapai gimnaste - tegu dukra tampa, ir nesvarbu, kad neturi fizinių duomenų ir apskritai jai norisi…