Kaip mes susitikinėjame

Mes nustojome stengtis. Tiesiog nebematome tam prasmės. Mums visada sakė, kad jūroje tiek daug žuvies, kad užteks visiems. O dabar tos žuvys tiesiai po mūsų pirštais – telefonuose ir planšetėse, pažinčių programėlėse – tik imk ir džiaukis. Mes galime užsisakyti žmogų kaip užsisakome daiktą internetinėje parduotuvėje. Su pristatymu. O SMS „Labas rytas” tolygi žygdarbiui. Mes visiems aiškiname, kad romantika išnyko. Galbūt taip ir yra, bet gal mums tiesiog reikia ją išrasti iš naujo. Galbūt romantika mūsų laikais – tai padėti į šalį telefoną vakarieniaujant ir pažvelgti vienas kitam į akis. Galbūt romantika vis dar šalia, tiesiog mes nežinome, kaip ji atrodo.

Kai partnerį jau pasirinkome, mūsų žvilgsnis kaip ir anksčiau tebeieško kitų variantų aplinkui. Nes turime pasirinkimą. Ir šitas pasirinkimas pražūtingas. Mes manome, kad kuo daugiau šansų, tuo geriau. O iš tiesų tai viską aplinkui paverčia kažkokia „atskiesta” aplinka. Joje mes niekada nesijaučiame patenkinti. Iš esmės netgi nesuprantame, kas yra pasitenkinimas, kaip jis atrodo, skamba, kaip jį pajausti. Viena koja pastoviai stovime kažkur kitoje vietoje, kadangi ten, už durų, dar daugiau variantų. Daugiau, daugiau, daugiau.

Bet jeigu neturime jėgų ir drąsos susitikti akis į akį su nuosavais „demonais”, tai kaip galime pamilti dar kažką, juk tai dvigubai sunkiau. Mes pasiduodame. Pasitraukiame. Iš tikrųjų laikome pasaulį tokiu beribiu, kokio jo dar nematė jokia karta iki mūsų. Mes galime atsidaryti naują langą interneto naršyklėje, atsitiktinai užtikti Portugalijos nuotraukas, pasiimti kredito kortelę ir čia pat užsisakyti bilietą į lėktuvą. Mes to nedarome, tačiau galime. Mes tai galime, net jeigu turime ne per daugiausia lėšų sąskaitoje. Vietoje to mes save erziname – atsidarome Instagram’ą, žiūrime į kitų žmonių gyvenimus, kuriuos patys galėtume gyventi. Žiūrime vietas, kuriose niekada nebuvome. Žmones, su kuriais niekada nesimatėme. Mes bombarduojame save išoriniais dirgikliais, o paskui stebimės, kodėl tokie nelaimingi, kodėl viskas atrodo taip beviltiška. Ogi štai kodėl: mes neturime net menkiausio supratimo, kas yra mūsų gyvenimas, užtat labai aiškiai matome, koks jis nėra.

Tarkime, suradome žmogų, kurį mylime ir kuris myli mus. Pasipiršimas. Artumas. „Aš tave myliu”. Taip, mes tai padarėme. Paskui žaibišku greičiu ištraukiame savo meilę į viešumą. Kalbame žmonėms, kad dabar mes kartu, keičiame statusą Feisbuke. Metame šūsnis nuotraukų į Instagramą. Tampame „mes”. Šitas „mes” turi atrodyti tobulai. Dėl to nepasakojame kitiems apie barnius iki trečios valandos ryto, nesidaliname nuotraukomis su paraudusiomis akimis ir šlapia nuo ašarų pagalve. Mes nerašome į Twiterį apie tai, kad prieš minutę buvo pokalbis, privertęs suabejoti santykių ateitimi. Ne, tokiais dalykais nesidaliname. Vaizduojame laimingą porą su idealiais santykiais.

Ir išsiskiriame. Kadangi patys nepakankamai geri, o požiūriai į gyvenimą tolimi nuo įsivaizduojamo idealo. Vėl naršome socialiniuose tinkluose. Vėl užsisakome žmogų, tarsi picą, su pristatymu iki durų. Ir viskas prasideda iš naujo. Emocijos. Seksas. SMS „Labas rytas”, bendra asmenukė. Švytinti, laiminga pora. Lyginame. Lyginame. Lyginame. Neišvengiamai ir nepastebimai užplūsta nauja nepasitenkinimo banga. Naktiniai barniai. „Su mumis kažkas negerai”. „Tai nesuveikė”. „Man reikia kažko daugiau”. Ir išsiskirstome. Dar viena nužudyta meilė.

Sekantį kartą bus lygiai tas pats. Dar vienas greitas pasisekimas. Dar vienas bandymas sutalpinti gyvenimą į 140 Twiterio simbolių, į kruopščiai atrinktas nuotraukas, į kelis žygius į kino teatrą. Mes baisiai rūpinamės kurti spindintį, laimingą gyvenimą. O kas yra idealas ir kas jį sugalvojo? Mes to nežinome, nors velniškai norėtųsi sužinoti.

Visas tas idealas, kurio taip įnirtingai vaikomės, yra melas ir apgaulė. Iš tikrųjų mes norime plepėti telefonu. Norime matyti mylimo žmogaus veidą gyvai, o ne ekrane. Norime, kad viskas vyktų palaipsniui. Norime paprastumo. Norime, kad gyvenimas neapsiribotų „patiktukais”, pasidalinimais, prenumeratoriais, sekėjais, komentarais ir balsavimais. Mes galbūt kol kas patys nežinome, kad šito norime, tačiau taip jau yra. Norime gilaus ir tikro ryšio. Norime meilės, kuri kurs, o ne griaus. Norime eiti į svečius. Norime, kad gyvenimui besibaigiant, būtume tikri, jog nugyvenome prasmingą gyvenimą. Net jeigu kol kas dar patys nežinome, kad šito norime.

Ir visgi mes kol kas taip negyvename. Kol kas taip nemylime.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *