Kaip moteriai pergyventi emocijas

Kaip moteriai pergyventi emocijas

Moteris ir emocijos – tandemas, kurio neįmanoma išardyti. Mes žymiai jausmingesnės už vyrus, mumyse – žymiai daugiau pojūčių, emocijų, mes kur kas jautresnės ir imlesnės, tik pačios nelabai žinome, ką su tomis emocijomis daryti. Tuo komplikuojame gyvenimą ir sau, ir artimiesiems.

Vaikystėje dauguma mūsų girdėjo maždaug tokias artimųjų frazes:

  • Geros mergaitės niekada nepyksta;
  • Liaukis zirzti, vos tik kas, iš karto – ašaros!
  • Kodėl tu tokia bailiukė?
  • Ne taip jau tau ir skauda, nėra čia ko rėkti;
  • Elkis padoriai ir nedaryk mums gėdos.

Nekalbėsiu šį kartą apie vyrus, mūsų kultūroje su jų emocijomis dar baisesnė situacija, jiems „leidžiame“ tik pykti, ir tai ne visiems ir nelabai, ir tik konkrečiomis formomis.

Mes padarėme begalę išvadų apie emocijas, pačios to neįtardamos, dar pirmaisiais savo gyvenimo metais. Ir dabar būtent taip ir gyvename, patinka tai mums ar nepatinka.

Mes suskirstėme jas visas į blogas ir geras, leistinas ir uždraustas.

Mes išmokome imituoti emocijas, kurių šiuo metu nejaučiame ir slėpti tas, kurias jaučiame, bet kurios draudžiamos.

Mes perėmėme reagavimo į įvairias problemas scenarijus iš savo tėvų, nors šie scenarijai neretai yra labai tolimi nuo harmoningų.

Ir gavome daugybę šalutinių efektų nuo tokio elgesio:

Palaipsniui, metams bėgant, pavirtome uždelsto veikimo bombomis, prikimštomis įvairiausių, ne pačių maloniausių emocijų, kurios gali nežinia kur ir kokiu momentu sprogti (ir tikrai sprogs). Kiek bus aukų ir kokio masto bus sugriovimai – niekas nežino.

Mes nebemokame girdėti ir klausytis savęs pačių, suskaldžiusios vidinį pasaulį į „teisingą“ ir „neteisingą“. Ir klausimas: „ką tu dabar jauti?“ dabar tapo pačiu nesuprantamiausiu ir keisčiausiu. Norisi visada suprasti, ką aš privalau jausti tokioje konkrečioje situacijoje, prieš išsakant „teisingą“ atsakymą.

Jaučiame viena, kitiems transliuojame kita, kalbame trečia, galvojame ketvirtą… Ir visa tai – tuo pat metu. Siunčiame artimiesiems keistus signalus, o paskui baisiai stebimės, kad jie negali mūsų teisingai suprasti. Kaip gi jie mus supras, jeigu mes pačios savęs nesuprantame?

Pačios sau neleidžiame būti savimi ir jausti, ką jaučiame, visą laiką laukiame kažkieno leidimo, patvirtinimo, jog turime tam teisę, kad tai teisinga, leistina, gerai. Pastoviai dairomės, ieškodamos pritarimo ir palaikymo, o neradusios – dar stipriau užsidarome ir užsisklendžiame savyje.

Nuslopinusios savyje „blogas“ emocijas, pačios to nesuvokdamos, sumažinome ir „gerų“ emocijų „garsą“ ir palaipsniui nustojame jas girdėti bei jausti. Jau ir džiaugtis mums sunku pasidaro, ir mylėti.

Ir, savaime aišku, tokioje situacijoje neįmanoma būti ir jaustis moterimi.

Moteris – tai dar ir gyvenimas, o koks gali būti gyvenimas absoliučiai suspaustame ir gniuždomame iš visų pusių kūne?

Štai taip ir atsiranda visos tos emociškai mirusios tetos-zombiai, kurios vaikšto po miestą ir netgi vaikus gimdo, tačiau negyvena. Automatiškai, kaip robotai juda, kažką veikia, bet mažai ką jaučia ir jų pačių nelabai jaučiasi. O tokių šiandien labai daug, galima netgi sakyti, kad dauguma.

O vyrai jaučia, iš kokių moterų sklinda šiluma, o kurios „užšalusios“. Ir neretai gražios, sėkmingos ir „teisingos“ lieka vienos, niekam nereikalingos. Atrodo keistai, tačiau visiškai dėsninga. Kad ir gražios, tačiau pernelyg „plastmasinės“. O vyrui reikia gyvos, tegu ir netobulos, tačiau būtinai gyvos moters, kuri gali ir džiaugtis, ir verkti, ir patirti skausmą, pyktį, baimę, ir mylėti. Su ja kartais jautiesi kaip ant vulkano, bet jautiesi gyvas. Per savo moters emocijas vyras pažįsta pasaulį ir pats save. Dėl to vyrai taip dažnai provokuoja moters emocijas – nesąmoningais, suprantama – kad įsitikintų, jog ji vis dar gyva. Jeigu džiaugsmas išblėsęs, meilė – šalta, šypsena – dirbtinė, tai bent jau pyktis tikras, ugningas. Nors ir pyktį jau ne visada galima sukelti.

Vaikai irgi pačiais įvairiausiais būdais stengiasi mamą „prikelti iš numirusių“ – vėlgi iš meilės ir troškimo pajausti jos šilumą. Užšalusių mamų vaikai dažnai rodo kaprizus, dažniau išmuša iš pusiausvyros. Taip jie padeda mamai atsikratyti susikaupusios naštos, nors šį emocijų pergyvenimo būdą sudėtinga būtų pavadinti harmoningu. Tačiau vaikai daro tai dėl mūsų, iš meilės.

Būti užšalusia galbūt patogiau. Gyventi protu, tvirtai, pasvertai, be visokių nereikalingų noriu-nenoriu, naudojant tik „reikia“. Pastoviai save kontroliuoti ir atrodyti gera moterimi. Prognozuoti savo ateitį, būti savo gyvenimo šeimininke… Bet ar įmanoma pabėgti nuo savo jausmų? Ar galima jų neišgyventi ir nešiotis savyje?

Žinau moterų, apie kurias visi aplinkiniai pasakys, kad jos beveik šventos – niekada nepyksta ir neverkia. Tačiau grįžusios namo, jos nusimeta super moters kaukę ir išlieja viską, kas susikaupė ant vaikų, užverčia juos tonomis negatyvo, skleidžia aplink save neapykantą ir visu šituo griauna atmosferą namuose, namiškių psichiką ir savo santykius.

Emocijų indas

Įsivaizduokite, kad jūsų širdis – tai indas, kuriame jūs laikote emocijas. Pačiame jo dugne visada gyvena meilė, tai mūsų bazinis jausmas. Tačiau be jos į indą patenka ir visos tos emocijos, kurios organizmui poveikį daro, tačiau mes jas atmetame, neišgyvename. Užplūsta jos tą talpą iš viršaus, prispausdamos meilę ir užpildydamos visą erdvę.

Pats paprasčiausias ir harmoningiausias variantas – kai emocijos ateina į širdį ir paleidžiamos į laisvę – išgyvenamos. Tada širdis lieka švari ir jums lengva mylėti toliau.

O įprastas, deja, variantas – tai emocijų sandėliavimas, saugojimas, trombavimas tame inde, kad kuo daugiau sutilptų. Ir jos dingsta iš akiračio tiek kitiems žmonėms, tiek pačiam sau.

Kai šitaip darome, mes jau nesugebame, pavyzdžiui, suprasti, priimti ir perdirbti savų vaikų emocijų, ir nustojame jausti meilę. Ji tarsi kažkur pradingsta, nors iš tikrųjų paprasčiausiai tūno to indo dugne ir laukia, kada ją atkapstys. O jeigu nejaučiame meilės, tai ir laimės nebėra, ir gyvenimo prasmė kažkaip išgaruoja. Mūsų kūnas apmūrijamas blokais, kiekvienoje kertelėje mes kažką kaupiame ir sandėliuojame, dėl to štai ten kažkas skauda, o čia – nereikalinga įtampa ir sunkumo jausmas.

Kai moteris pagaliau pradeda keistis ir užsiimti savimi bei santykiais, iš pradžių jai labai sunku, į paviršių lenda daug visokių emocijų, kurios komplikuoja gyvenimą, trukdo jaustis ne šiaip laiminga, bet bent jau normalia. Ji gali pradėti sirgti – kūnas po ilgalaikės įtampos nusilpsta ir nekovoja su iš visų pusių užgriuvusiomis bėdomis. Dėl to, kai pradedame ugdyti harmoningą moteriškumą, iš pradžių susiduriame su audra, su ta galinga bomba, kurią reikia kažkaip nukenksminti, tik niekas nežino kaip.

Susitikimas su savimi gali būti toks skausmingas, kad kitą sykį, pamatę būsimų darbų mastą, mes visiškai nuleidžiame rankas, viliamės, kad visa tai galbūt kaip nors savaime išsikuops. Ir kartais atrodo, kad eina po galais tas moteriškumas, man nuo jo tik blogiau pasidarė! Ir santykiai sugedo ir pati pavirtau nežinia kuo. Nors visa tai neatsirado iš niekur, ne „moteriškumas“ tapo ligos bei problemų priežastimi – juk šitiek laiko mes visa tai nešiojomės savyje, o dabar tai išlindo į paviršių visu gražumu.

Išgijimo kelias ilgas ir kankinantis. Kartais gali trukti ne vienus metus, tenka valyti save kaip kopūstą – lapas po lapo, kol nepasieksime šerdies. Kam susikaupė mažiau – tam ir laiko bei jėgų mažiau prireikia.

O jeigu emocijų indas kietai prisikimšęs ir užbetonuotas iš visų pusių – teks smarkiai padirbėti. Darbo apimtis kiekvienai skirtinga.

Žmonės gyvena, kaupia, tikėdamiesi, kad viskas išnyks savaime. Laikas išgydys, atseit. Na, galbūt ir išnyks, transformuosis, pavyzdžiui, į kokią nors ligą. Ar sprogs isterijos sprogimu, nuo kurio nukentės arčiausiai pasipainioję žmonės – artimieji. Tam tikram laikui palengvės, tačiau santykiai jau sugadinti. Arba taps įprastu gyvenimo fonu, kaip depresija. Jums to reikia?

Požymiai, kad su emocijomis kažkas negerai

Nebemokate verkti. Pagrindinis moteriškas orientyras. Užšaldytos moterys, stiprios ir sėkmingos, prisipažįsta, kad jau 20 metų neverkė. O ašaros – tai ne tik natūralus emocijų išliejimas, bet ir puikus organizmo pravalymas nuo toksinų, tarp kitko.

Jūs niekada nepykstate. Labai pavojingas signalas. Jeigu jūs nesate šventoji, tai visiškas pykčio – kaip emocijos – nejautimas yra pavojaus skambutis. Žinau moterų, kurioms vyrai neištikimi, muša jas, žemina, o jos apsimeta, kad neskauda, kad nepyksta. Tik kažkodėl būtent jas ištinka pačios baisiausios ligos. Kai jūsų atžvilgiu naudojama prievarta – fizinė ar emocinė – tada agresija yra natūrali organizmo reakcija. Ji padeda apsiginti ir suteikia jėgų ištrūkti iš sunkios situacijos.

Jūs visą laiką verkiate, arba staigiai įsiplieskiate. Kai viduje daug visko prisikaupia, mes reaguojame smarkiau, nei reikalauja aplinkybės. Vos vos pravėrusios savo konteinerį, kad pasižiūrėtume, kas ten viduje, mes galime stačia galva nugarmėti į jo gelmes. Ir gaunasi arba ašarų kriokliai, arba įdūkusi furija, arba moteris, kurią kamuoja panikos atakos.

Jūs negalite savęs kontroliuoti, būdamos su artimaisiais. Moteris, suradusi vyrą, su kuriuo saugu, dažnai atsipalaiduoja ir viskas, kas joje susikaupė, išsilieja jam ant galvos. Sakysite, kas čia blogo? Tačiau vyras juk nesiruošė įsidarbinti jūsų psichoterapeutu. Ir ilgai jis tokio elgesio netoleruos, kad ir kaip jus mylėtų. Jeigu jums brangūs santykiai, geriau susirasti kitų būdų emocijoms sudeginti.

Jūs išliejate emocijas ant jaunesnių ir bejėgių. Pavyzdžiui, vaikų ar gyvūnų. Ne specialiai, tačiau taip jau gaunasi. Emocinė audra užgriuvo, o čia kaip tik katinas po ranka pasipainiojo. Arba vaikas vandenį išlaistė. Ir jūs vėl sprogstate it bomba, dėl ko paskui labai gėda.

Jūs įsikimbate į vienas ir tas pačias emocijas, tarsi kitos neegzistuotų. Pavyzdžiui, baimę dėl vaiko visada išreiškiate per pyktį: išsigandote – aprėkėte. Pykčio forma jūs reiškiate ir nuoskaudą, ir liūdesį, ir netgi kai džiaugiatės, pradedate burbėti. Gėlių jis man, aišku, padovanojo, bet kažkaip mažokai ir visai ne tų.

Tai – simptomai, bylojantys, jpg turite emocinių problemų. Tai pačiai kategorijai galima priskirti įvairias chroniškas ligas, neretai jos irgi pasitarnauja kaip nepergyventų emocijų signalas.

Pasižiūrėkite į visiškai mažus vaikus, kuriems kol kas dar niekas nepaaiškino, kad emocijos gali būti nepageidaujamos. Per vieną dieną vaikas patiria ištisą jausmų spektrą. Ir labai greitai pergyvendamas vieną, pereina prie kito. Ką tik jis šaukė ir pyko, o čia staiga atleido ir džiugiai nusivijo drugelį. Nepagavo, nukrito – verkia iš skausmo. Visai neilgai. Emocijos keičia viena kitą, o vaikas paprasčiausiai gyvena. Jo širdis atvira viskam.

Pasižiūrėkite ir į gamtą – kaip keičia vienas kitą metų laikai ir reiškiniai. Ką tik pylė lietus ir staiga nušvinta saulė. Viskas ateina paeiliui ir kiekvienas reiškinys – svarbus ir reikalingas. Lietaus dėka prasiskleidžia žiedai. Šalčiai atnaujina gamtą. Sniegas padeda neužšalti sėkloms dirvoje. Žemės drebėjimai pašalina susikaupusią įtampą Žemės plutoje. Ir taip toliau. Visi gamtos reiškiniai svarbūs, kiekvienas turi savo vietą ir vaidmenį.

Tas pats su emocijomis. Kiekviena jų svarbi, reikalinga ir turi savo vietą. Nors daug kam jos atrodo neleistinos.

Kaip elgtis su emocijomis:

Jausti ištisą spektrą emocijų – normalu. Tai toks savotiškas šalutinis mūsų gyvenimo produktas. Jos užgimsta organizme, paduoda įvairius signalus, nukreipia mūsų veiksmus ir t.t.

Nėra blogų emocijų. Pyktis, baimė, liūdesys – absoliučiai normalios emocijos, kaip ir džiaugsmas, įkvėpimas, meilė. Problema tik ta, kad mes įpratome laikyti jas blogomis ir slopinti. Būna nepriimtini emocijų reiškimo būdai, o štai pačios emocijos – visiškai normalios.

Jūs negalite nejausti to, ką jaučiate. Jeigu įsipjausite peiliu pirštą, jūs pajusite skausmą. Kvaila apsimesti, kad jums tai nerūpi ar malonu. Kūno reakcijos vienareikšmiškos. Jeigu ant galvos nukris plyta, kad ir kaip reaguotumėte – jums skaudės. O nuo kūdikio šypsenos visiškai nesąmoningai jūs ištirpstate. Reakcijos visada yra teisingos ir atitinka situacijas.

Jausti pykčio emociją ir būti pikčiurnai – didžiulis skirtumas. Pirmuoju atveju, jeigu su emocijomis viskas gerai, tai konkrečioje situacijoje, kai jus, pavyzdžiui, įskaudino, jūs akimirksniu pajuntate emociją, pergyvenate ją ir daugiau jos neprisimenate. O jeigu emocijas kaupiate, tai baigiasi viskas ilgalaike neapykanta visiems žmonėms ir staigiu susierzinimu visiškai tuščioje vietoje.

Emocijos turi būti išgyventos ir pašalintos per kūną. Tada kūnas lieka sveikas, o širdis nekaupia savyje įvairiausio šlamšto. Emocijas gimdo kūnas, organizmas, vadinasi, ir pergyventi jas reikia atitinkamai.

Tačiau ši iškrova turi būti maksimaliai ekologiška. Atleiskite už tokią analogiją, tačiau juk tualetus mes įrengiame griežtai tam skirtoje vietoje ir atliekame ten savo reikalus neįtraukdami į procesą kitų žmonių, teisingai? O štai emocijas neretai išpilame kitiems ant galvų be jokio sąžinės graužimo. Arba nešiojamės savyje, iš visų jėgų apsimesdamos kad „geros mergaitės į tualetą nevaikšto“.

Dažniausiai jūsų emocijos nesusijusios su šalia esančiais žmonėmis. Emocijos iššoka iš vidaus ir tada nutinka įvykiai, kuriuos pergyvenate taip, kad kiltų jums reikalingos emocijos. Tai sudėtinga paaiškinti, tačiau jūs tikriausiai susidūrėte su faktais, kad su kai kuriais žmonėmis kartais imate elgtis ne visiškai įprastu būdu, pačios nesuprasdamos, kodėl. Tartum kažkokia vidinė jėga kurstytų. Vienas kitam mes esame tarytum veidrodžiai, dėl to, jei giliai savo viduje pajuntame, kad šie žmonės visiškai niekuo dėti, kad jie dabar elgiasi taip, kaip šiuo momentu labiausiai reikia man pačiai, kad padėtų man išgyti – su emocijomis susidoroti bus kur kas lengviau.

Pirmasis žingsnis darbe su emocijomis – išmokti jas atpažinti, atskirti ir pripažinti. Taip, aš dabar pykstu. Taip, aš dabar įskaudinta. Taip, man baisu. Išmokti diferencijuoti pojūčius kūne ir priimti tai kaip yra. Tau jau pusė kelio iki sėkmės. Nes kitą sykį moteris jau sugniaužė kumščius, sukando dantis, bet visiškai nuoširdžiai galvoja, kad tai viso labo nedidelis nusiminimas.

Norint pergyventi viską, kas susikaupė per 20-30-40 metų, prireiks laiko. Tai neįvyks greitai ir paprastai. O būdų pakankamai daug. Rašykite laiškus, medituokite, verkite, šaukite… Yra įvairių tam skirtų treningų. Kad tik noro būtų. Ir nelaukite greitų rezultatų. Viskas ateina palaipsniui.

Reikia pergyventi tai, kas susikaupė ir neprikaupti naujo balasto. Daugiau nebesandėliuoti, visko, kas ateina – reikia pergyventi ir paleisti. Taip po truputėlį galėsite išvalyti širdį ir pasiekti svarbiausią. O svarbiausia bet kurioje širdyje – meilė. Amžina ir nepriklausanti nuo jokių aplinkybių.

O kur meilė, ten ir laimė. Norite būti laiminga? Išminuokite tą bombą savo pačios širdyje.

Šaltinis