Kaip moteriai suprasti vyrą?

Šį klausimą labai dažnai užduoda moterys, šiek tiek rečiau – vyrai. Jį išgirdęs, aš jau nebesistebiu, kadangi moteris – keista būtybė, ir klausimus ji užduoda keistus, netgi nesuvokdama juose slypinčių prieštaravimų. Na, tiek to, tai buvo viso labo lyrinis nukrypimas.

Pradėkime nuo to, kodėl moteris taip domina atsakymas būtent į šį klausimą? Už moteris atsakyti tiksliai negaliu, galiu tik spėti, jog joms atrodo, kad jeigu supras kaip „veikia“ vyru vadinamas mechanizmas ir ko jam norisi, tada jos būtinai jam tai duos ir viskas – vyras pagautas. Nes visų kitų priemonių, kurių ji ėmėsi prieš užduodama šį klausimą, atsargos jau visiškai išseko, o rezultato nėra. Kai išeikvoja visas savo moteriškas gudrybes, moteris pradeda ieškoti naujų, kad galėtų pagaliau suprasti vyrą ir susitvarkyti santykius.

Turiu jums tik vieną atsakymo variantą. Ir jis skamba kaip klausimas: „Gerbiamos moterys, kodėl jūs taip atkakliai nenorite suprasti vyrų?“

Moterys turi didelę bėdą, jos galvoja, kad vyrai yra lygiai tokie patys kaip jos, moterys. Dėl to bando duoti savo vyriškiui tai, ką duotų pačiai sau. Ir jeigu tokios moters paklaustume, ko reikia vyrui, ji atsakys akimirksniu: rūpinimosi, šilumos, palaikymo, dėmesio, meilės ir t.t. Nelabai koks sąrašiukas, atvirai kalbant. O kaip moterys barasi su vyrais? Lygiai taip pat, kaip su savo draugėmis – į darbą paleidžiamos nuoskaudos, iki galo neišsakytos mintys, užuominos, pretenzijos. Irgi ne pats tinkamiausias variantas, bendraujant su vyriška lytimi.

Ir dar vienas svarbus dalykas. Kai paklausi tokios moteriškės, kam jai apskritai reikalingas vyras, prasideda pats įdomumas. Būtent iš atsakymo į šį klausimą, galima spręsti, kaip ši konkreti moteris kurs santykius su vyru. Kam gi jai reikalingas vyras? Šeimai, santuokai, vaikams, meilei, tarpusavio palaikymui, žmonos finansinių poreikių patenkinimui, vaikų ateities užtikrinimui.

Jeigu atpažinote šiame aprašyme save, jūsų santykiai su priešinga lytimi greičiausiai pakankamai paviršutiniški. Ne patys geriausi. Jeigu jis jus vis dar myli, tai nelabai suka galvą, kai pradedate gniuždyti savo moteriška laime. O jeigu meilės jau nebėra, santykiai tampa panašūs į kaimyniškus. Ir dažniausiai tokių porų gyvenimas atrodo labai nykiai. Moteris pati nesupranta – aš gi jam viską duodu, skalbiu, gaminu, dėmesiu apgaubiu, seksu užsiimu, dirbu… Visiškai neaišku, ko tam vyrui reikia…

Tai koks gi jūsų atsakymas – kam jums reikalingas vyras? Koks atsakymas, toks ir rezultatas. Mane apskritai stulbina moterys, kai ateina į konsultaciją išpūtusios akis, realiai nesuprasdamos, kas negerai. O kiek rašliavos internete prirašyta netgi ne apie problemos sprendimą, o paprasčiausių skundų, verkšlenimų, aimanavimų. Ir ką – surado moterys bendromis pastangomis atsakymą į šį klausimą? Ne. Jos netgi neieškojo. Geriau toliau gyventi savo iliuzijose ir aimanuoti, kad visi vyrai skudurai.

Tai kaipgi moteriai suprasti vyrą? Atsakymas paprastas, kaip nebūtų keista ir žinomas nuo senų senovės.

NIEKAIP.

Ieškodamos atsakymo į šį klausymą, jūs visada atsidursite aklavietėje. Jūs niekada nesuprasite vyrų, o vyrai – jūsų. Juk šito ir nereikia. Kuriems galams suprasti? Jūs – moteris, jis – vyras. Viskas. Jūs skirtingi. Ir kokia prasmė bandyti suprasti? Yra, žinoma, moterų, kurioms atrodo, kad sugebės išnagrinėti vyrą, išstudijuos „naudojimosi vyrais“ instrukciją ir tada galės pritaikyti jį savo poreikiams, pakeisti, kad taptų patogus. Na, na… Sėkmės, mielosios… Milijonai moterų sugriovė milijonus savų ir svetimų šeimų, keisdamos vyrus.

Vyrai nesikeičia. Atminkite, mielosios – kokį vyrą sutikote, toks jis ir bus iki gyvenimo pabaigos. Kad ir ką bedarytumėte!

Tai apskritai labai keista problema. Moteris tikisi, kad vyras po vestuvių pasikeis, o jis nesikeičia. O vyras tikisi, kad moteris po vestuvių nesikeis, o ji keičiasi kiekvieną dieną. Pažįstama situacija?

Tiek to, tęsiame toliau. Nereikia vyro suprasti, mielosios. Vis tiek jums tai nepavyks. Geriau pasistenkite suprasti pačios save. Suprasti, kam jums reikalingas vyras. O kad būtų šiek tiek suprantamiau, pateiksiu jums vieną metaforą. O po to jau pačios darykitės išvadas.

Metafora

Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas – tai didelis laivas milžiniškame vandenyne, kur nematyti nei krantų, nei orientyrų, tiesiog begaliniai toliai iki horizonto. Jūsų laivas nuostabus, gražus, traukia visų dėmesį. Ir štai jūs plaukiate, gyvenate, užsiimate buitimi. Jūs išskleidėte nuostabaus grožio bures, laivas skrodžia bangas, kartais patenka į audrą, kartais – į štilį. Metai, antri, treti, jūs vis plaukiate ir plaukiate gyvenimo bangomis, burės plakasi vėjyje.

Viskas nuostabu, tik, štai, vienas niuansas: niekas nestovi prie jūsų laivo šturvalo, visą tą laiką laivas plaukia, kur vėjas neša. Kartais pati griebiate šturvalą ir pasukate ten, kur jums tarsi ir reikia, bet turite daug reikalų ir trūksta laiko vairuoti pastoviai, o ir nesiprantate ką ir kaip ten viską reikia iš tikrųjų daryti. Plaukia laivas ir tegu sau plaukia.

Kiti žmonės jums, žinoma, pakužda, kad laivui reikėtų kapitono, kad jį ir jūsų mama turėjo. Ir jūreiviukų jau lyg ir laikas susilaukti… Ir jūs pati kartais susimąstote, kad neblogai būtų turėti tą kapitoną… Ir kai užduoda klausimą, kaip gyvensite su kapitonu, atsakote, kad mylėsite vienas kitą, rūpinsitės vienas kitu, džiuginsite kits kitą, jūreiviukų susilauksite, gyvensite laimingai ir mėgausitės plaukiojimu gyvenimo okeane.

Jūs matote aplink savo laivą daugybę kitų, kartais net ne laivų, o irklinių valčių. Ir ten, žinoma, vyrai. Jie priplaukia prie jūsų ir siūlosi į laivo kapitonus. Tačiau kadangi postas tik vienas, jūs, žinoma, norite išsirinkti patį geriausią, pradedate įvairiausius patikrinimus, atsijojate neįdomius ir t.t. Ir štai iš visų pretendentų išsirinkote patį perspektyviausią, kaip jums pasirodė, ir leidote jam įlipti į savo laivą. Tiksliau, nelabai priešinotės, kai jis pats į jį įsiropštė. Suorganizavote, savaime aišku, grandiozinę ceremoniją su skambinimu varpais ir šokiais. Jūsų gyvenimas laive pasikeitė. Kapitono valtis velkasi laivui iš paskos, o judu plaukiate puikiu burlaiviu. Pirmos dienos tokios nuostabios. Pirmi metai irgi visai nieko.

O ką gi kapitonas? Jis iš karto imasi kapitono pareigų ir nustato taisykles laive, paima į savo rankas šturvalą, pasuka laivą aiškia ir konkrečia kryptimi, be to, tuo maršrutu, kuris žinomas tik jam. Visgi kapitonas. O kas svarbiausia kapitonui? Svarbiausia – prioritetai ir valdymas, štai jis ir nustato prioritetus, pasirenka laivo plaukimo kryptį ir galutinį atvykimo punktą. Baigėsi maistas – gaudome žuvį, nėra vėjo – mojuojame irklais, artėja audra – ruošiamės audrai. Svarbiausia, kad visą laiką plaukiame kapitono pasirinkta kryptimi. Sunkumų, žinoma, padaugėjo. O jeigu dar ir jūreiviukų atsirado, darosi apskritai neaišku, kam tokios pastangos, kuriems galams kažkur plaukti, laive gi ir taip visai neblogai.

Moteriai pradeda visa tai nepatikti. Plaukėme gi kažkaip ir be kapitono, plaukėme, kur vėjas nešė, visiškai neaišku, kuriems galams plaukti, kur kapitonas nusprendė. Žuvų ir čia esama, netgi saulė šviečia, jauku – kam plaukti nežinia kur ir nežinia kam? Ir ji pradeda tempti kapitoną šalin nuo šturvalo, pradeda aimanuoti, kad jis ne ten plaukia, kad ji ten nenori, o nori štai ten. Kad žuvų mažoka, reikėtų daugiau, kad reikia jūreiviukams daugiau dėmesio skirti, kad ir jai pačiai dėmesio trūksta, jai norisi šokti ir linksmintis. Ir apskritai kam reikia plaukti konkrečia kryptimi? Geriau pažaiskime su jūreiviukais, pasikvieskime svečių, pasivaikščiokime po denį, pasibučiuokime, pasigaminkime skanaus maisto, pasimėgaukime gyvenimu ir vienas kitu. Kam rūpintis, kur plaukia laivas?

Kapitonas, žinoma, kartais pasiduoda tokiems įkalbinėjimams, tačiau vis tiek veržiasi prie šturvalo.

O moteris vis labiau niršta. Po galais, aš juk dėl jo viską darau, o jis prie to nelemto šturvalo prisiklijavo, vairuoja kažkokia nesuprantama kryptimi. Laikas būtų jau ir nusiraminti, jam juk visai ne ten reikia, o štai ten. Taip atrodo moteriai ir ji pradeda terorizuoti kapitoną, kad jis ne ten plaukia, kad jai, moteriai, ten nereikia ir nesinori, kad jis apskritai nemoka laivo vairuoti ir ji puikiausiai plaukė be jo ir nebuvo nieko baisaus. Be to, yra jūreiviukai, kuriems galams kažkur plaukti, eime į kajutę ir skirsime visą laiką jūreiviukams. Štai, pažiūrėk į kitus laivus, visur kapitonai kaip kapitonai, o tu iš kur toks man ant galvos užgriuvai?!

Ir kapitonas pradeda pamažu trauktis.

Kad ir ką jis bedarytų, moteris vis labiau nepatenkinta ir vis rečiau prileidžia jį prie šturvalo. O juk kapitonas negali be šturvalo. Ir jis pradeda ieškoti išeičių iš slogios situacijos. Kartais pagurkšnoja. Kartais sėda į savo seną valtį ir išplaukia kažkuriam laikui nežinoma kryptimi. Kartais tiesiog guli kajutėje ir nieko neveikia. Trumpiau tariant, ieško kitų variantų, kur galėtų pabūti kapitonu. Ir čia moteris, žinoma, išvis pašėlsta, riksmai ir klyksmai įgauna dar daugiau decibelų. Kadangi ji turi jūreiviukų, o jiems reikalingas maistas, dėmesys, o ir jai pačiai reikia dėmesio, ir patį laivą reikia išlaikyti, denį plauti, o jis nieko nedaro. Gyvulys nedėkingas, ji dėl jo viską daro, įsileido į savo laivą, jūreiviukų prigimdė, maistą gamino ir t.t. ir t.t. O jis nieko nenori daryti.

Galiausiai moteris padaro išvadą, kad tokio kapitono jai nereikia ir apskritai ji puikiausiai viena susitvarko.

Ir štai likęs be kapitono laivas taip ir plaukia, kur vėjas papūtė, tabaluojasi vandenyno platybėse pirmyn atgal, burės susidėvėjo, prakiuro ir jau nebe taip greitai neša laivą per bangas, laivo grožis irgi jau gerokai padėvėtas, dažai nusilupo, pats korpusas išdžiūvo ir jau nebe taip dažnai prie jo priplaukia kiti kapitonai savo valtimis, o kai kurie pradeda apskritai stipriau irklais darbuotis, kad neduok Dieve prie šito laivo neprisiartintų.

Jūreiviukai užauga ir išsilaksto į kitus laivus. O laivas be kapitono toliau plūduriuoja kaip rąstas pelkėje, be krypties, be maršruto, be tikslo. Pro šalį plaukia kiti laivai, kažkur skuba, o už jų šturvalų stovi tikri kapitonai. Kažkurį laivą vairuoja ir jos buvęs kapitonas, tik dabar jis stovi prie šturvalo ir niekas nelenda jam nurodinėti… O šis laivas tikro kapitono taip ir nesurado…

Kur gi taip veržėsi kapitonas? Kokia kryptis jį šitaip smarkiai viliojo? Kodėl tai buvo toks svarbus prioritetas jo gyvenime? Ne, moteris net nesusimąstė apie tai nė karto.

Ji tyliai kenčia ir aimanuoja vidury okeano. O aš jai atsakysiu.

Šitas kapitonas žinojo, kur yra sala, kurios pavadinimas Laimė, jis taip atkakliai į ją veržėsi, kadangi žinojo, jog reikia suspėti. Jis žinojo kryptį ir salos koordinates. Jo gyvenimo prioritetas buvo pasiekti šią salą, jis žinojo maršrutą ir turėjo grafiką. Jis kapitonas, jis visada žino šiuos dalykus. Jis tam gimė šiame pasaulyje.

Vienas nuplaukti ten jis negali savo menka valtele, jam reikalingas laivas su burėmis. Bet ir pats burlaivis negali patekti į salą, jį turi vairuoti kapitonas. Štai toks gyvenimiškas uždavinukas.

O dabar pačios mąstykite, kodėl jūsų laivas sudužo į uolas arba plaukia neaišku kokia kryptimi, arba įstrigo dumblyne, ir kodėl jūsų laive nėra kapitono, o jeigu yra, kodėl jis jo nevairuoja.

Pažvelkite į savo šeimą per šią metaforą, kai kils klausimų, kam moteriai vyras. O gal įtikinėsite save, kad moteris gali viena laimingai gyventi? Ar kad vyrai reikalingi tik kaip giminės pratesėjai ir bankomatai? Kiek daug visko primąsto moterys, kad išvariusios kapitoną pamėgintų pačios save apgauti, jog gyvenimas nepasikeitė…

Aš galiu pasakyti tik viena. Niekada nesutikau laimingos moters be vyro. Niekada nemačiau laimingos moters, kuri pati stovėtų už šturvalo ir rinktųsi maršrutą. Nemačiau laimingų moterų, kurios prisigimdytų sau vaikų ir taptų vienišomis motinomis. Nemačiau laimingų moterų, kurios aiškintų vyrams, kaip gyventi, kaip ir kur jiems vairuoti. Nesutikau laimingų moterų, kurios naudotųsi vyrais vien tik naudai išpešti. Nemačiau laimingų moterų, kurios laukė idealaus kapitono, o visiems kitiems nesuteikė šanso. Nemačiau laimingų moterų, kurios bandė pakeisti kapitoną ir pritaikyti jį kaip daiktą savoms reikmėms… Visoms joms labai blogai baigėsi…

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI