Visiškai nieko nenori
„Nežinau, kas jam darosi. – su siaubu kalba draugė, ideali ką tik mokyklą baigusio sūnaus mama. – Visiškai nieko nenori. Nežino, kur stoti, niekuo nesidomi. Nustojo sportuoti, rankoje visą laiką telefonas su žaidimais ir atsikabinkite visi nuo manęs”.
Tai tėvų, kurie išlydi vaikus į suaugusiųjų pasaulį, košmaras. Tėvai apkrauna vaiką papildomais užsiėmimais, užrašo į begalę įvairiausių kursų, samdo būrius repetitorių, kala vaikui į galvą, ko tasai turi „norėti”. Saugo nuo nereikalingų pažinčių su tėvams „neteisingai” atrodančiais vaikais, lydi ar vežioja į mokyklą iki tokio amžiaus, kai prieš šimtmetį žmonės jau kurdavo šeimas ar ėjo į karą, palieka šaldytuve pagamintus pietus ir kas pusvalandį skambina, galvoja už vaiką, viską sprendžia už vaiką, gyvena už vaiką.
O vaikas – nenori. Nieko nenori. Jis nori drybsoti ant sofos, ir kad niekas prie jo nesikabintų.
Jis nenori rinktis profesijos, nenori uždirbti pinigų, nenori domėtis nei piešimu, nei muzika, nei užsienio kalbomis, nei mokslais, nei dar kuo nors, kuo turėtų domėtis kiekvienas bręstantis žmogus, tėvų nuomone.
Nuskambės eretiškai, bet tokius jaunuolius aš suprantu. Suprantu, kad žmogus gali norėti drybsoti ant sofos. Tačiau gyvenimui pasirengęs žmogus nuo nepasirengusio skiriasi štai kuo. Pirmasis guli, kad ramioje aplinkoje priimtų kažkokius sprendimus. Antrasis drybsos amžinai, kadangi priimti sprendimų nemoka iš principo. Jo niekas to neišmokė. Sprendimus už jį visada priimdavo tėvai.
Pažįstama moteris, nedirbanti mama, su tam tikru iššūkiu ir įsitikinimu savo pranašumu kitų žmonių atžvilgiu, ne tokiems rūpestingiems tėvams pastoviai kalba apie tai, kad negali sau leisti prabangos susitikinėti su draugėmis arba, tarkime, lankytis sporto salėje, kadangi „pas mus mokslo metai”.
„Pas mus” – tai pas ją ir jos keturiolikmetę dukrą. Mama iki šiol nepatiki mergaitei raktų nuo buto – „anksti”, lydi ją į mokyklą ir pasitinka iš mokyklos („gali pabėgti iš pamokų”), vedžioja į meno ir dar kažkokią mokyklą, o jeigu atsitinka, kad dukra lieka namuose viena, skambina kas pusę valandos, pranešdama, po kokiu dangteliu galima rasti kokį patiekalą šaldytuve ir vardina namų darbų pratimus, kuriuos reikia išspręsti.
Klausiausi jos ir galvojau apie savo mamą, kuri, beje, būdama labai rūpestinga ir mylinti motina, sakydavo mums: „Aš vidurinę mokyklą jau užbaigiau, dabar jūsų eilė”. Ir niekada nesekė, ar ruošiame namų darbus. Šito ir nereikėjo, mes ir patys visai neblogai susitvarkydavome.
Visus būrelius ir papildomus užsiėmimus išsirinkdavome patys, net nežinau kaip mums tai pavykdavo – dešimties metų vaikams nuspręsti, ko norime ir patiems ten užsirašyti. Mama tik įkalbėjo brolį lankyti muzikos mokyklą, o mane – papildomai mokytis anglų. Nei jis muzikantu, nei aš filologe netapome, tačiau iš pavydo broliui išmokau groti pianinu, o jis, niekada neturėjęs anglų kalbų repetitorių, mala angliškai geriau už mane.
Prasidėjo mokslo metai, mes jau užrašėme vaikus į įvairius ugdymo centrus, pasamdėme repetitorius ir išrinkome jiems vystymosi kryptį. Deja, didžioji dauguma tėvų pamiršta, kad svarbiausia, ką turime duoti vaikams – tai ne direktyvas, o sugebėjimą pasirinkti, mokėjimą kažko norėti ir ieškoti, žengti link tikslo, mokėjimą būti laimingais pačiose įvairiausiose situacijose. Viso to mūsų vaikai nemoka, dėl to kad viską darėme už juos, o jiems nepalikome nei laiko, nei galimybių. Mes visada gyvenome už juos ir saugojome nuo situacijų, kuriose bent kažkas priklausytų nuo jų pačių.
Ir kai žmogus pasijautė jau pakankamai suaugęs, kad bent kažką padarytų taip, kaip mano esant reikalinga, jis nesąmoningai pasirenka patį suprantamiausią variantą – štai tokį „gulintį streiką”.
Mes neleidžiame savo vaikams įkvėpti oro, nesuteikiame jiems laiko ir galimybės pagalvoti, parefleksuoti. Jų gyvenimas užpildytas mūsų ambicijomis, o ne realiais mūsų interesais. Nuoširdžiai kažkuo domisi vaikai tose šeimose, kur patys tėvai juos įtraukia į savo hobius ar netgi darbus. Ne pamokslais, ne prievarta, be veidmainiavimo, tiesiog vaikai patys nori daryti tą patį, ką ir tėvai.
Jūs kažkuo užsiimate ne dėl vaikų, o dėl savęs, kadangi tai įdomu asmeniškai jums – auginate žuvytes akvariume, remontuojate motociklus garaže, muzikuojate, mokotės užsienio kalbų, piešiate – ir vaikas nori būti su jumis ir tapti tokiu, kaip jūs.
Mokėjimas rasti priežasčių pasidžiaugti
Viena daugiavaikė šeima mano akyse įveikė susidomėjimo iš pradžių kalnų turizmu (važiavo į kalnus su palapinėmis ir alpinistų reikmenimis), paskui literatūra (lankė muziejus ir pan.) etapus.
Ką jie prasimanys sekančiais metais, gal ims visi dainuoti choru ar imsis slidinėjimo – nežinau, tačiau aišku, kad šie vaikai vargu ar kankinsis, kai iškils reikalas kažką pasirinkti. Greičiau jie kankinsis, nežinodami ką būtent pasirinkti iš gausybės įdomių variantų. Vaikai paveldės iš tokios šeimos ne vien kelis atsitiktinai išmoktus poeto eilėraščius, bet ir sugebėjimą ieškoti kažko naujo, jiems liks tyrinėtojo dvasia ir, kaip pasekmė – sugebėjimas neįsmukti į nusiminimą ir apatiją.
Ne kiekviena šeima turi pinigų papildomoms pamokoms, brangiai kainuojančioms ugdymo įstaigoms, repetitoriams. Tačiau bet kuri šeima gali, pavyzdžiui, išeiti į laukus su botanikos žinynu ir ne priversti, o sudominti vaiką augalais. Tačiau tam reikia pačiam domėtis kiekviena žolele (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme).
Ne repetitoriai pažadina vaikui susidomėjimą veikla, o užkrečiamas artimų žmonių azartas.
Vaikui padėsime ne atimdami iš jo visą laisvalaikį įvairiausių žinių kimšimui į galvą, o suteikę galimybę pabūti vienam, pagalvoti, įjungti, pagaliau, savo asmenybę. Kartais dėl to išties reikia padrybsoti ant sofos bei įsitikinimo, kad niekas nepriekaištaus ir nekaltins, jeigu prireikė stabtelėti ir susimąstyti. Apie tai irgi reikia vaikui papasakoti.
Ne pamokslai, ne pinigai ir ne šimtai brangių dovanų padės mūsų vaikui tapti gyvu, laimingu, tikslo siekiančiu žmogumi, o mokėjimas rasti progų pasidžiaugti ir įžvelgti tikslus. Įžvelgti prasmę ir laimę pačiuose paprasčiausiuose dalykuose, kuriuos jie turi išmokti atrasti ir pasiimti patys. Be pedagogų ir repetitorių. Tiesiog dėl to, kad taip daryti mokėjo mama ir tėtis, močiutė ir senelis.
Jeigu mokėjo.
