Kaip neužknisti artimo savo

Originalas

Tikras draugas – tai tas, kuriam galima išsipasakoti, ar ne? Kuris klausytų tavęs nors ir visą naktį, net ir tuo atveju, jei vis iš naujo pasakotum tą pačią istoriją, kaip susipažinai su Jonu. Bet ar po trijų tokių naktų tas draugas vis dar norės būti tavo draugas? O jei nenorės, tai ar jis bus dėl to kaltas?

Juokai juokais, bet bėda rimta. Kiek pasakoti apie save kitiems žmonėms – ne tik jūsų atvirumo ar asmeninio apsisprendimo klausimas. Tai kur kas didesnė problema, susijusi su santykiais apskritai ir jūsų vieta.

„Vampyrai“

Manau, kiekvienam yra tekę sutikti tipų, kurie, vos tik išvydę pažįstamą veidą, dar dorai ir „labas“ nespėję pasakyti, puola pasakoti apie save. Kur buvo, ką veikė, kaip vakar skrandį suskaudo, matyt, kažko užvalgė, (po to dvidešimt minučių trunkanti vakar valgytų produktų, jų sudėties, gamintojų ir galiojimo laiko analizė), o dar ir mama skambino (kalbėjo apie Kazį, tetą Jadzę, kurios kalaitė atsivedė tris margus šuniukus), dabar taip galvą skauda, gal reikėtų eiti prigulti, bet kad tas darbas, ir krūva projektų pastaruoju metu užpuolė (čia įterpkite jų visų pavadinimus, rėmėjus ir vykdytojus), o viršininkas sakė, kad būtina vykdyti visus, vakare eisiu Tomuko paimti iš darželio, taip šlapia lauke, o batai kiauri… Ir taip – be galo.

Savimi susirūpinusiam tipui nesvarbu, kad jau gerą pusvalandį mindžikuojate, šlampate lietuje ir kas 5 sekundes žvilgčiojate į laikrodį. Jis jus paleis tik tada, kai išseks, rodos, nesibaigiantis žodžių srautas. Ir neverta tikėtis, kad paklaus, kaip laikotės jūs. Na, gal ir paklaus, tačiau atsakymui duos ne daugiau nei vieną minutę.

Jam pernelyg brangus jo laikas, pernelyg rūpi jo skausmai. O jei per suteiktą minutę spėsite pasakyti ką nors itin svarbaus (pvz., kad mirė kas nors iš artimųjų), jūsų pašnekovas akimirkai suglums, tačiau tuoj pat puls „guosti“ pasakojimais, kaip buvo jam, kai mirė jo trečios eilės teta. Tokio žmogaus galima gailėtis, galima jį užjausti, tačiau labai sunku jį mėgti. Net metus pradirbęs su jumis viename kabinete, jis nežinos, ar turite šeimą ir vaikų.

Tai, žinoma, kraštutinis atvejis. Kur kas dažniau pasitaiko „subtiliųjų vampyrų“. Uždavę klausimą „kaip tau sekasi“, jie, rodos, atidžiai klausosi, tačiau po kelių minučių nepamena, nei ką kalbėjote, nei kaip laikotės. Mat, leisdami pro ausis jūsų atsakymą, jie apmąsto sekančius tolesnius savo sakinius, planuodami, kaip kuo ilgiau išlaikyti prikaustytą jūsų dėmesį ir taip gauti kuo daugiau laiko išsikalbėti.

„Nuoširdūs draugai“

Jie išklauso jus. Užduoda kelis nukreipiamuosius arba tikslinamuosius klausimus. Paguodžia, pataria, palaiko. O po to puola pasakoti apie save, vis įterpdami į savo šnekas vieną ar kitą deimančiuką: „tu jau nepyk, bet esi geriausias mano draugas, niekam kitam negaliu išsipasakoti“; „niekas nemoka išklausyti taip, kaip tu“ ir t. t.

Atrodo, viskas gražu, ar ne? Nuoširdi, kalnus nuversti galinti draugystė, už širdies griebiantis atvirumas, tikras sielų ryšys. Tačiau kaip jaučiatės jūs? Matyt, patyliukais mintijate, kad esate išnaudojamas. Lyg ir neturite priežasties pykti ant savo draugo, ar – gink Dieve! – jį užsipulti. Juk jis išklausė jus, buvo tikrai nuoširdus, tad dabar turite atlyginti tuo pačiu. Patyliukais nuryjate savo nepasitenkinimą bei pyktį ir keliaujate užplikyti n-tojo arbatos puodelio. Juk draugas yra draugas. O draugo nelaimės – jūsų nelaimės.

Tačiau, jei pažvelgtume į situaciją iš esmės, paaiškėtų štai kas: jūs jam savo nesėkmę papasakojote pirmą kartą, ji nutiko šiandien, dėl jos jums skauda visą „dūšią“. Reikalo esmę išdėstėte per pusvalandį. O jis pasakoja tai, ką jūs esate girdėjęs jau dvidešimt aštuonis kartus (ir kaskart tam prireikia maždaug kelių valandų), tačiau niekaip nesugeba nei širdies žaizdų išsigydyti, nei iš paties išsikastos duobės išlipti. Greičiausiai dėl to, kad nė nesistengia, tik kuo jūs kaltas?.. Kitą dieną jūs, giliai atsidusęs, imsite spręsti savo vakarykštę problemą, o jis, saldžiai išsimiegojęs, keliaus pasakotis kitam draugui. Sąžininga?.. Vargu.

Raktas – egocentrizmas

Egocentrizmas – tai žmogaus įsitikinimas, kad jis yra svarbiausias. Egocentrikams atrodo, kad pasaulis sukasi ne apie savo ašį, o apie juos. Iš pirmo žvilgsnio – didingas jausmas! Tačiau visa jausmo didybė subliūkšta prieš paprasčiausią astronomijos faktą: žemė sukasi apie saulę ir apie savo ašį, tačiau ne apie Praną ar Marytę. Ir Pranui, ir Marytei, kurie vis dar tiki nenuginčijama savo svarba, tampa labai sunku gyventi. Pasaulis nepildo jų troškimų, žvaigždės, saulė ir mėnulis nesistengia nė trupučio, kad jiems būtų geriau, o žmonės elgiasi savo nuožiūra, nė kiek nepaisydami jų poreikių.

Kiekviena tokia tikėjimo, kad „turi būti taip, kaip aš noriu“, ir realybės, paisančios visai kitokių dėsnių, neatitiktis egocentriškiems žmonėms kelia didžiulį skausmą. Savo nusivylimą ir nepasitenkinimą gyvenimu kai kurie jų pasiruošę išlieti pirmam sutiktam pašnekovui. O kadangi jiems nekyla klausimų, kas čia svarbiausias, tai ir pokalbis būna atitinkamas…

Egocentriškumo šaknys paprastai slypi vaikystėje, ir išsikapstyti iš jo – ne taip paprasta. Sunkiausia būna žengti pirmą žingsnį, kai tenka nuoširdžiai sau prisipažinti, kad esi egoistas. Skaudžiausia būna suvokti, kad dėl daugeliso gyvenime patirtų skausmų esi kaltas pats. Baisiausia būna ryžtis pasikeisti. Tačiau tai įmanoma!

Kaip iš tikrųjų neužknisti artimo savo

Žinoma, jei pulsime į kitą kraštutinumą – visiškai nieko niekam apie save nepasakosime, ir tik klausysime, it kokie kunigai, kitų išpažinčių – santykiai nukentės. Juk jie – tai pusiausvyra, toks pat dviejų žmonių indėlis. Užimdami per daug ar per mažai erdvės, mes išderinsime santykių svarstyklių lėkšteles. Matyt, lengviausia keistis ir stebėti savo bei kitų elgesį pokalbio metu.

Atkreipkite dėmesį į pašnekovo kūno kalbą. Jei jis muistosi, nerimsta, žvilgčioja į laikrodį, po truputį tolsta nuo jūsų, pradeda užsiimti kokiais pašaliniais darbeliais (pvz., skaito reklamas, rankioja pūkelius nuo savo megztinio ar švarko, žaidžia tušinuku, dairosi į ant stalo sukrautą dokumentų šūsnį), – matyt, metas baigti monologą. Jis per ilgai užsitęsė. Turite dvi galimybes – galiausiai pasidomėti pašnekovu arba tiesiog atsisveikinti.

Atkreipkite dėmesį į tai, ką ir kaip pasakojate. Ar pašnekovui tikrai tai įdomu? Jei jis jūsų draugas ar kolega, jam, matyt, rūpės, kaip jūs jaučiatės po ligos, ar sėkmingai vyksta remonto darbai jūsų bute, kaip laikosi jūsų vaikai. Tačiau jei imsite smulkiai pasakoti apie giminaičius, kurių pašnekovas nepažįsta, smulkiai dėstyti kokios nors teisminės bylos peripetijas – gali pasirodyti per daug. Tokią ar panašią informaciją geriau pateikti glaustai, geriausia – tik tuo atveju, jei ji susijusi su pokalbio kontekstu. O jei tenorite ir toliau palaikyti pokalbį, nesigriebkite pasakojimų apie save – geriau pasidomėkite pašnekovu, paieškokite jums abiems įdomių ir aktualių temų.

Tinkamai prašykite pagalbos. Kad ir koks geranoriškas būtų pašnekovas, padėti jis tegali tiek, kiek gali. Jei reikia patarimo – tiesiai paklauskite, ką daryti, pasakykite, kad pašnekovo nuomonė jums svarbi, atidžiai jos išklausykite ir nuoširdžiai padėkokite. Pasitaiko tokių žmonių, kurie paklausia patarimo, tačiau duotasis jiems netinka, tada jie prašo dar vieno, dar vieno, dar, ir dar…… Ir galiausiai, iš pačios sielos gilumos atsidusę, padėkoja: „Ačiū, ką gi jau…“. Pašnekovas pasijunta, švelniai tariant, „išdurtas“. Juk nelaimėlis pats prašė patarimo, gavo bent dešimt pačių nuoširdžiausių, ir vis tiek liko nepatenkintas! Todėl, jei jau jaučiate, kad pašnekovas jums negali padėti, geriau jo ir nekankinkite klausimais. Rinkitės tos srities ekspertą.

Jauskite ribas. Jos – labai subtilus dalykas, kurio vienu žodžiu nepapasakosi. Juk viena galima pasakoti geriausiai draugei, kita – bendradarbiui, trečia – viršininkui, ketvirta – traukiny šalia prisėdusiam senukui… Nustatydamas ribas, turėsite galvoti ir apie save, ir apie pašnekovą. Apie save – kad nepasakytumėte to, dėl ko vėliau negalėsite, pvz., bendradarbiui, į akis pasižiūrėti; kad nebūtumėte per daug atviras ir nepapasakotumėte apie save pernelyg intymių dalykų ar nepateiktumėte informacijos, nuo kurios galite pats nukentėti.

Pavyzdžiui, darbe būtų didelė klaida kalbėti apie kadaise jus ištikusią psichinę ligą. Kad ir kiek įrodinėtumėte, kad tai – jau praeitis, kad jau pasveikote, tai vis tiek vienaip ar kitaip paveiks bendradarbių požiūrį į jus. Taip pat turite galvoti apie pašnekovą: pirma, neužduoti jam pernelyg intymių ir asmeniškų klausimų, prieš tai neįsitikinęs, kad jis nori juos girdėti ir yra pasirengęs į juos atsakyti; antra, neužgožti jo savo kalbėjimu, nestovėti pernelyg arti, jei nesate geri draugai… Nori nenori, šalia esantį žmogų reikia stebėti ir būtent iš jo elgesio spręsti, kiek jis pasiruošęs suartėti, kokio intensyvumo tas ryšys galėtų būti.

Paisykite savęs, nepamirškite kitų. Svarbiausia yra ne tai, kiek jūs atviras savo draugams, kolegoms, bičiuliams, ar kiek ilgai su jais kalbate apie save. Svarbiausia – šito kalbėjimo ir atvirumo pusiausvyra. Juk santykius kuria ne vienas žmogus. Tegu kiekvienas iš jūsų – ar jūs du geri draugai, ar dvidešimties asmenų kolektyvas – turi galimybę atrasti šiuose santykiuose ir savo erdvę. Ir neįsižeiskite, jei ne visi norės ja pasinaudoti.

Svarbiausia, – kad nepamirštate šalie esančių ir suteikiate ir jiems galimybę išsikalbėti. Tradicinis klausimas „kaip sekasi?“ gali būti užduodamas dviem būdais: tiesiog iš mandagumo (tuomet jis skambės maždaug kaip „laba diena“) arba nuoširdžiai domintis. Tuomet šalia jūsų esantis asmuo išgirs ne „kaip sekasi?“, o „esi man svarbus, ir aš pasiruošęs tave išklausyti“. Net jei tai ir truktų visą naktį.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *