Kaip nustoti atsiprašinėti

Kaip nustoti atsiprašinėti

Daugelis mūsų taria žodį „atsiprašau“ automatiškai, nepriklausomai nuo to, ar padarėme, kažką blogo, ar ne. Šitas iš pirmo žvilgsnio nekenksmingas įprotis gali rimtai pakenkti savivertei, pateisinti svetimus blogus poelgius ir paversti mus lengvai manipuliuojamu žmogumi.

Nėra nieko blogo atsiprašyti už savo klaidą. Tačiau kai atsiprašymas tampa automatiška reakcija į situacijas, kuriose jaučiatės nejaukiai, gali prasidėti problemos.

Pavyzdžiui, jūs visada atsiprašote, kai kažkas užkliudė jus bare ar klube. Tuojau pat rodote taikius gestus – iškeliate rankas, tarsi pasiduodami nelaisvėn, šypsotės, tariate „atsiprašau“, net jeigu ką tik ant jūsų išliejo bokalą, už kurį sumokėjote 20 eurų. Iš tikrųjų jūs nejaučiate kaltės, jūs jaučiate susierzinimą. Manau, visi supranta, ką turiu galvoje.

Šitas „atsiprašau“, kuris nusprūsta nuo liežuvio, nėra atsiprašymas, mes tariame jį, kad išvengtume nemalonių situacijų. Atsiprašymas signalizuoja kitam žmogui, kad mes prisiimame atsakomybę už tai, kas atsitiko. Tasai žmogus bare, išliejęs ant manęs mano gėrimą, galbūt pagalvojo, kad tai nutiko dėl manęs (arba mudu vienodai kalti) ir kad aš idiotas, kuris vos neišlaistė savo bokalo ant jo naujų batų.

Iš esmės netgi nesvarbu, kieno tai buvo kaltė. Tačiau kuo didesniu įpročiu tampa atsiprašinėjimas, tuo dažniau jo griebsitės situacijose, kurios iš tiesų yra svarbios.

Nereikalingi atsiprašymai signalizuoja, kad jums paprasčiau išvengti konflikto, nei likti sąžiningu. Laikui bėgant, įprasite prie kitų žmonių manipuliacijų – ar tai vyktų darbe, ar namuose.

Nereikalingas atsiprašinėjimas taip pat formuoja nuolatinį kaltės jausmą ir naikina savivertę. Jūs ne tik signalizuojate kitiems, kad esate atsakingas už viską, kas atsitiko negero, bet ir įtikinate tuo patį save. Sunku gerai jaustis, kai nuolat lipate ant grėblio, kurio apskritai neturėtų būti.

Jeigu pagavote save dažnai atsiprašinėjant, užduokite sau du paprastus klausimus, prieš atsiprašydami.

  • Ar aš tikrai padariau kažką negerai?
  • O jeigu ne – ar noriu sakyti, kad esu dėl to kaltas?

Pratimas užims vos kelias sekundes, tačiau padės protui kitaip pažvelgti į atsiprašymą. Laikui bėgant, išmoksite atskirti reikalingus atsiprašymus nuo nebūtinų.

Jeigu jums reikalingas lengvas būdas pakeisti savo „atsiprašau“ į kažką kita, pradėkite nuo vartojamų žodžių. „Atsiprašau“ gali tapti žodžiu-parazitu, kaip ir žodeliai „tipo“, „žodžiu“,“taip sakant“ ir kt. Tokių parazitų galima atsikratyti. Rekomenduojama susimąstyti apie aplinkybes, kuriomis atsiprašinėjate. Išanalizuokite, kaip kalbate ir atkreipkite dėmesį į tai, kada, kur ir kaip pradedate atsiprašinėti. Kai kalbate su šeima, draugais, kolegomis? Atsiprašinėjate, kad išvengtumėte konflikto, ar prisiimate sau svetimą kaltę? Reikia atsižvelgti į aplinkybes ir situaciją, kuri paskatino atsiprašyti, kad suprastumėte, kas slypi už šito jūsų įpročio.

Kai suprasite, kas verčia atsiprašinėti, galėsite paversti tuos nejaukius ir nepatogius momentus stimulu formuoti naujas frazes. Pavyzdžiui, kai suvokiau savo įprotį atsiprašinėti, vietoje „atsiprašau“, kaip tame bare, aš pradėjau sakyti „prašau atleisti“ (pardon me) arba atleiskite (excuse me). Galiu likti mandagus, tačiau nebejausti kaltės.

Atsiprašymo šaltiniu gali tapti klausimas. Mes sakome „atleisk, kad klausiu“. Galima pasinaudoti tokiu mechanizmu. Atsiprašinėti jūs neprivalote, jeigu reikia išsiaiškinti situaciją. Tereikia viso labo užduoti klausimą „Ar negalėtumėte man padėti/paaiškinti?“ arba „Ar galėtumėte man patarti“ vietoje „Atleiskite, galima paklausti?“

Šaltinis