Kaip padėti vaikui saugiai tyrinėti pasaulį?

Originalas

Natūralu, kad tėvai labai myli savo vaikus ir stengiasi juos apsaugoti nuo visų pasaulio blogybių. Kai turi mažą vaiką su siaubu supranti, kad aplinkui tyko daug daugiau pavojų, negu kada nors galėjai įsivaizduoti.

Pavojinga tampa bala, nes galima sušlapti kojas ir susirgti. Pavojinga ir kėdė, nes nuo jos galima nukristi ir susitrenkti galvą. Be abejo, pavojingos stiklinės, lėkštės ir apskritai visi stiklo ar keramikos gaminiai, kurie dūžta į mažus, aštrius gabalėlius. Atrandi, kad pavojingi gali būti įvairiausi akmenėliai, sagutės ir daugybė kitų smulkių daiktų. O jau kiek potencialių pavojų tykoja vaikų žaidimų aikštelėse, kur nesuvaldomi bėgioja, stumdosi ir į akis mėto smėlį nepažįstamieji “monstriukai”. Taip pat ir parkas, kur kiti pavojingi suaugę vedžioja savo pasiutusius šunis, kurie tik ir žiūri kaip įkąsti Jūsų vaikui.

Idealiausia būtų, jeigu galėtume savo vaiką pririšti prie savęs ir visur kartu nešiotis bent jau iki kokių 10 metų arba užrakinti kambaryje su minkštomis sienomis ir niekur neišleisti kol neužaugs. Ar ne? Bet, deja (ar laimei) mes taip elgtis negalime.

Ką gi mums tokiu atveju daryti? Kaip apsaugoti vaikus nuo visur tykojančių pavojų?

Realybė yra tokia, kad kuo labiau stengsimės apsaugoti vaikus nuo, kaip mums atrodo, labai pavojingų dalykų, tuo įdomesniais tie dalykai tampa vaikams. Kuo daugiau drausime, tuo didesnio susidomėjimo sulauksime. Mes turėtume pasidžiaugti, kad vaikai yra smalsūs, žingeidūs, atviri naujovėms ir paskatinti juos domėtis, tyrinėti, pajausti, atrasti. Kuo daugiau vaikams leisime, kuo daugiau naujo jie pažins, tuo protingesni bei  labiau savarankiški jie taps ir tuo geriau jie bus pasiruošę sudėtingam suaugusiųjų gyvenimui.

Ar tai reiškia, kad turėtume leisti vaikams daryti viską, ko tik jie nori? Tikrai ne. Yra dalykų, kuriuos griežtai (bet ramiai) uždrausime vaikams. Mes tikrai neleisime vaikams bėgti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, mušti kitų vaikų ar gyvūnų, žaisti su peiliu ar degtukais (iki tam tikro amžiaus) ir pan. Mes uždrausime tai, kas pakenktų vaiko ar aplinkinių gyvybei ar sveikatai bei stabdysime tokį elgesį, kuris atneš žalos mūsų ar kitų žmonių materialiam turtui. Taigi, vaikai turi žinoti taisykles, kad “Mes nesimušamame”, “Mes neskriaudžiame kitų”, “Mes nelaužome daiktų” ir t.t.

Tačiau iš tikrųjų, draudimų, kurie būtų vienareikšmiški ir nenuginčijami nėra tiek daug, kaip galėtų atrodyti. Ir tikrai yra daugybė iš pirmo žvilgsnio pavojingų dalykų, kuriuos galime vaikui leisti, jeigu nukreipsime vaiką tinkama linkme, parodysime kaip saugiai su tam tikru daiktu ar tam tikroje situacijoje elgtis. Turime tik skirti šiek tiek laiko, kantrybės, kartais kūrybiškumo.

Pavyzdžiui, mes neleidžiame vaikui šokinėti iš medžio, bet vietoj “Aš tau draudžiu šokinėti” pamokykime vaiką “Medis yra labai aukštas, šokinėjant nuo medžio galima susižeisti, tačiau pašokinėti gali ant batuto arba gali nušokti nuo kėdės”. Jeigu neleidžiame vaikui bėgioti parduotuvėje, kur daug žmonių – nuvažiuokime į parką ar kitą vietą, kur bėgioti yra saugu. Jeigu neleidžiame plauti stiklinių, nes jos gali sudužti, leiskime plauti plastikinius indelius. Jeigu draudžiame bėgti per gatvę, aiškiname, kad norint nusigauti į kitą gatvės pusę, galime eiti per pėsčiųjų perėją. Tokiu būdu vaikas patenkins savo poreikį (aktyvumo, pažinimo, dėmesio ir t.t.), o mes, tėvai, sulauksime dėkingumo vietoj pasipriešinimo.

Tik nenusiminkime, jeigu vaikas iš pradžių atmeta mūsų pasiūlymus (ypač jeigu prieš tai jam viskas buvo tiesiog draudžiama). Tokiu atveju paklauskime paties vaiko “O  kokią išeitį pasiūlytum Tu?” arba “Sugalvokime kartu, ką dar galėtume nuveikti”. Kartais vaikai atranda tikrai gerų sprendimų ir laikui bėgant supranta, kad tėvai tapo labiau geranoriški ir irgi pasiūlo visai įdomių dalykų.

Taip pat prisiminkime, kad daugelį dalykų vaikas gali nuveikti padedamas suaugusiųjų (tik, deja, suaugę dažnai neturi laiko ar noro kažką veikti su vaikais). Pasistenkime, kad vaikas vietoj “Draudžiu tau atidarinėti mano stalčių” išgirstų “Pažiūrėkime kartu, ką ten turime”, vietoj “Tu dar per mažas gaminti valgyti”, išgirstų “Gali padėti mamai virtuvėje, kai mama yra šalia” ir aišku, vietoj ”Tau draudžiama vaikščioti už kiemo ribų” išgirstų “Eime pasivaikščioti visi kartu”.

Ir galiausiai atminkime, kad draudimai turi būti adekvatūs vaiko amžiui ir turi keistis augant vaikui. Jeigu metukų sulaukusiam vaikui mes tikrai neduosime metalinės šakutės, tai dviejų metų vaikas prižiūrint suaugusiajam tikrai gali pabandyti valgyti su “suaugusiųjų” stalo įrankiu. Taip pat kaip ir darželinukas dar nebus leidžiamas pats nueiti į parduotuvę, o pirmokas jau galės tai padaryti (ir nesvarbu, kad tėvai vis tiek “seks” vaiką ir iš už kampo žiūrės kaip jis pereina gatvę).

Taigi, labiau pasitikėkime savo vaikas, padėkime jiems pažinti mus supantį pasaulį, kuris vaikų akimis yra be galo didelis ir įdomus, o ne bandykime nuo šio pasaulio vaikus “apsaugoti”. Kartu ženkime šį ypatingą atradimų kelią, reikiamu momentu ištiesdami pagalbos ranką ir mokydami vaiką saugaus elgesio.

UAB „Galimybių Arsenalas“ psichologė Evelina Ježenkina



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *